|
|
|
Paskutinio skambučio išlydėti prieš 55 metus
Kretingos pranciškonų gimnazija šią vasarą po 55 metų vėl subūrė ją 1960-aisias pabaigusius mokinius. Į dviejų klasių susitikimą, kurio iniciatorė buvo kretingiškė Zita Baltmiškytė-Paulienė, suvažiavę 18 draugų išsiskirstydami pasižadėjo nuo šiolei susitikti kasmet.
Nustebino pravesta pamoka „Mūsų buvo 48 klasės draugai, beliko maždaug pusė – nemažai jau iškeliavusių anapilin. Šiandieną mums po 73–75 metus. Mes visi esame kilę iš vieno socialinio sluoksnio: gimėme karo metais, stovėdavome eilėje prie duonos. Buvom jauni – sportavom, šokom ir taip džiaugėmės jaunyste. Mums teko valyti miestą nuo griuvėsių, o Kretingos centrą šiandien puošia mūsų sodintos liepos“, – kalbėjo buvusi pedagogė Z. Paulienė, į klasės suolus susėdusiems buvusiems draugams vesdama pamoką, į kurią ji pakvietė iš tų laikų išsaugotu mokykliniu skambučiu. Dar dirbantys ir jau į užtarnautą poilsį išėję medikai, architektai, inžinieriai, pedagogai, verslininkai – marga profesijų geografija tų, kurie iš įvairių Lietuvos vietovių susirinko prisiminti mokyklą, draugus ir pavaikščioti po savąją jaunystę. Tarp jų – kretingiškė medicinos darbuotoja Irena Bendikienė ir darbų saugos specialistas Stasys Medutis, gydytoja pediatrė iš Palangos Jovita Mikelskienė, ilgametė Lietuvos televizijos kultūros darbuotoja Nijolė Keblytė-Deksnienė bei gydytojas, diplomatas, politikas Antanas Vinkus. Atsisakė egzaminų temos Juokaudami tarpusavyje jie tarytum nusimetė nuo savęs metų bei pareigų naštą ir vienai dienai vėl tapo tais, kokiais buvo prieš 55 metus.
Nuo jų lūpų nenuėjo minimos tuometinio mokyklos direktoriaus Albino Daugelės bei jų klasių auklėtojų – lietuvių kalbos mokytojos Marijos Kalėdaitės-Vaitkuvienės bei rusų kalbos mokytojo profesoriaus Vytauto Šerno pavardės. A. Vinkus prisiminė, kaip 11 metų patarnavęs per šv. Mišias ir klebono Bernardo Talaišio jau buvo ruošiamas į kunigus. „Per lietuvių kalbos abitūros egzaminą buvo duota vienintelė tema „Kodėl aš netikiu į Dievą“. Kategoriškai atsisakiau rašyti šią temą. Sėdžiu, žiūriu – visi rašo. Ligi egzamino pabaigos likus 25 minutėms, mokytojos M. Kalėdaitės klausiu – ką man daryti, ir ji leido man rašyti išvirkščią temą „Kodėl aš tikiu į Dievą“. Gavau trejetą su dviem minusais, bet egzaminą vis dėlto išlaikiau. Kažkas žinojo, kad esu ruošiamas į kunigus, išsyk gavau šaukimą į kariuomenę, o kad ten nepakliūčiau, perstojau į medicinos institutą – taip ir tapau daktaru“, – atviravo šiandieną Lietuvoje žinomas kraštietis. „O mane auklėtoja M. Kalėdaitė išgelbėjo nuo kolūkio: buvome jauni idealistai ir stojimas į kolūkį buvo piešiamas rožinėmis spalvomis. O ji mane paprotino – sako, karves melžti gali bet kuri, bet piešti taip, kaip tu – negali, stok į Dailės mokyklą“, – kalbėjo Dailės akademiją baigusi tekstilininkė Ona Riaubaitė-Staskevičienė, pernai LR Seime surengusi savo kūrybos darbų, vaizduojančių įžymius Lietuvos žmones, parodą. Stalinas tapo stalu Genovaitė Liberytė-Gritėnienė prisiminė, jog į Kretingą atvykusi 12-metė, čia mokėsi ir pagelbėjo seseriai, tos pačios mokyklos pedagogei Bronei Pažusienei, auginti vaikus. S. Medutis juokėsi, jog klasėje kartu su draugu Vladu Barabanovu ūgiu buvę mažiausi, bet ne pėsti – niekam neleisdavę savęs skriausti. . Bendikienė pasidalino nutikimu pradinėse klasėse: „Didžiosiomis raidėmis liepė rašyti „Stalinas“, o aš netyčia nukandau galūnę ir parašiau „Stalas“. Mokytoja išsigando ir liepė niekam nerodyti, o aš tada nesupratau, ką blogo padariau. Tik daug vėliau suvokiau, kas grėsė mokytojai, ir šį nekaltą nuotykį prisimenu visiems laikams“, – neslėpė ji.
„Mano pamoka draugams buvo staigmena, jos metu uždegėm 17 žvakučių jau išėjusiems į amžinybę – kiekvieną jų prisimint buvo labai skaudu. Jau keturis dešimtmečius susitinkame kas 5 metus, tačiau dabar nusprendėme, kad toks laikas mums jau yra per ilgas, todėl nuo šiol rinksimės kas vasarą“, – sakė Zita Paulienė.
|
|
