Atgulė akmeniu į valstybės pamatą

Stojus rugiapjūtės alsai, Kartenos kapinių kalvoje, greta paties įkurto panteono pokario partizanams, amžino poilsio atgulė ir šių vietovių laisvės kovų dalyvis, buvęs „Kardo“ rinktinės štabo ryšininkas 87-erių Juozas Viluckas.

Zina Daukantienė vežiodavo tėtį į bendražygių susitikimus, padėdavo surengti jiems vaišes ir klausydavosi neįtikėtinų jų istorijų.

Atsivėrė po Sąjūdžio

Apie tai, kas ir koks buvo tėvas, senelis, aktyvus Kartenos miestelio visuomenės veikėjas J. Viluckas, pasiryžęs įamžinti savo bendražygių atminimą, ir savo širdį, pinigus bei sveikatą paaukojęs geriems darbams, su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais pasidalijo jo šeimos nariai bei draugai.

„Turėjome turtingą vaikystę: gyvenome sename name Žadeikių kaime pas senelius, tėvelio tėvus Petronėlę ir Juozą Viluckus. Ten ir gimėme visi 4 Juozo ir Agripinos Viluckų vaikai“, – kalbėjo viena iš dukterų 58-erių pedagogė Zina Daukantienė.

Jos brolis – taip pat Juozas, trečias pagal eilę giminėje, ūkininkauja Rūdaičiuose, sesuo Virginija Leščiauskienė dirba Kartenos slaugos ligoninėje, o jauniausias brolis Saulius dirba Belgijoje, freono dujų gamykloje.

„Žiemos vakarais mama verpdavo, mes jai padėdavome, o tėtis skaitydavo arba garsiai pasakodavo istorijas, arba visi traukdavome lietuviškas patriotines dainas“, – prisiminė Z. Daukantienė.

Juozas Viluckas 1945-aisiais, kai Žemaitijos partizanai būrėsi į „Kardo“ rinktinę.

Tik nelabai jie, vaikai, gilinosi į jų turinį. „Ir apie tėčio praeitį nieko nežinojo ligi pat Sąjūdžio pradžios. Buvo sunkus metas: tėtis galėjo tapti ir kolūkio pirmininku, bet į partiją nestojo, todėl tapo brigadininku, o vėliau – kiaulių fermos vedėju. Buvo kilęs iš mažažemių, po jo praeitį niekas nesiknaisiojo, ir šeima išvengė tremties“, – įsitikinusi pašnekovė.

Padėjo rinkti kaulus

„Visi jį labai mylėjome, juo didžiuodavomės, jis turėjo tiesiog fenomenalią atmintį – tiksliai pasakydavo skaičius, datas, atsimindavo faktus, jų eiliškumą. Buvo geras pasakorius, giedorius, mėgo dainas, giedodavo Kalnus.

Mūsų namai nuolat būdavo pilni žmonių ir giminių: jis kiekvienam parodydavo dėmesį, nė vieno neišleisdavo nepamaloninęs ir neprivaišinęs“, – prisiminė Z. Daukantienė bei jos 33-jų duktė Rūta, dirbanti platformoje Šiaurės jūroje, ir grįžusi atostogų ligoninėje slaugiusi senelį, su kuriuo, tikino, buvę labai artimi.

Rūta neslėpė, kad senelis ja itin pasitikėdavo: „Prasidėjus Sąjūdžiui jis užsidegė aistra garbingai perlaidoti žuvusių kovos draugų palaikus ir vesdavosi mane į jų palaidojimo vietas, – esu padėjusi jam rankioti atkastus kaulus. Rodė medį prie Minijos – ten jis buvo mums įrengęs sūpynes, o po juo buvo pakasti buvę bendražygiai. Jis rinkdavo jų kaulus ir veždavo į Kartenos kapinėse paties atidarytą panteoną“.

Rūpėjo miestelio žmonės

Anot pašnekovių, J.Viluckas troško Kartenos miestelyje, prie bažnyčios, kur stovėjo jo iniciatyva pastatytas kryžius, akmenyje įamžinti ten kažkada sušaudytų kovos draugų pavardes.

„Tačiau antkapiniam paminklui buvo rasta vieta sudegusios ligoninės, kurią, beje, jis norėjo atstatyti, vietoje. Jis taip pat turėjo viltį, kad senoje sodyboje prie kelio į Kūlupėnus būtų atidaryti laidojimo namai. Jam rūpėjo ir miestelio žmonės: savo pinigus bei sveikatą jis skyrė visuomenės poreikiams: Kartenos kapinėse savo rankomis sutvirtino kiekvieną laiptų pakopą, takus – kad būtų patogu lipti ir nešti karstus. Lyg nujausdamas, kad netrukus ir pačiam, nukamuotam ligos, teks į jas atgulti“, – kalbėjo pašnekovės.

Greta J. Vilucko amžino poilsio vietos prie memorialo palikta kapavietė ir garsiam kraštiečiui kunigui misionieriui Ruandoje Hermanui Šulcui. „Jiedu buvo susibičiuliavę, juokaudavo, kad gulės šalia kits kito ir anapus trauks lietuviškas dainas“, – sakė Z. Daukantienė. Giminystė su H. Šulcu juos sieja iš abiejų motinų pusės.

Sukūrė panteoną

Darbėniškis rezistencijos judėjimo metraštininkas Stanislovas Burba pasakojo, kad jį, po Nepriklausomybės susidomėjusį pokario partizaninių kovų istorija, susirado pats J. Viluckas, tuomet jau besirūpinantis partizanų žūties vietų įamžinimu Kartenoje.

„Juozas sakydavo: Staseli, kas dirbs tą darbą, jei ne mudu, tu – Darbėnuose, aš – Kartenoj. Jo nuveikti darbai kilnūs: į valstybės pamatus jis įmūrijo labai tvirtus akmenis, įamžinęs ne tik „Kardo“ rinktinės partizanų atminimą, bet ir jų žūties vietas, statydamas paminklus pakelėse“, – tvirtino S. Burba, Darbėnų gimnazijoje įkūręs rezistencijos muziejų ir padovanojęs jam per 300 dokumentinių eksponatų.

„Su Juozu daug politikuodavome: jis sakydavo, kad Lietuva – vienintelė šalis pasaulyje, kur įamžinti žuvusiuosius rūpinasi artimieji bei giminės, o valstybė lieka nuošaly. Dar neseniai kalbėjomės ir apie Žaliąjį sostinės tiltą su sovietmečio skulptūromis. Tiems, kas priešinosi jas nugriauti, tvirtinant, kad tai – mūsų istorija, norėjosi garsiai išrėkti: ji nėra mūsų! Nebent nežinantiems, tai – mums primesta Stalino ir Putino istorija. Lietuvių tautos istorija rašyta partizanų žūtimis ir tremties kančiomis“, – tikino S. Burba.

• Rašyti komentarą (0)