|
|
|
Į Ariogalą – tremties prisiminimų šaukiami
Šį savaitgalį į Ariogaloje įvyksiantį tradicinį jubiliejinį – 25-ąjį – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąskrydį „Lietuvos širdy“ išvyksta Kretingos politinių kalinių ir tremtinių bendruomenė bei Kretingos kultūros centro tremtinių choras „Atminties versmė“. Šios bendruomenės vadovė Valerija Žalienė tvirtino, jog jų bendruomenei ypač svarbios dvi datos – birželio 14-oji bei sąskrydžio diena. Patirtis – vidinis pasididžiavimas „Per ketvirtį amžiaus palaipsniui išsikristalizavo ir sąskrydžio organizaciniai dalykai: nebereikia, kaip būdavo anksčiau, rūpintis palapinėmis, kėdėmis, šiemet bus sudarytos sąlygos fotografuotis delegacijoms, kad jos galėtų įsiamžinti“, – kalbėjo V. Žalienė. Jos žodžiais, tremtinių kasmet vis mažėja, norinčių vykti į sąskrydį – taip pat, nes daugelis skundžiasi sveikatos negalavimais. „Leistis laiptais į Dubysos slėnį ir kopti į viršukalnę ne kiekvienas bepajėgia. Organizatoriai svarstė galimybę pakeisti sąskrydžio vietą, tačiau būtų sulaužyta tradicija, nes Ariogala be tremties liudytojų prarastų pusę savojo veido.“ Šiemet į jubiliejinį renginį pagerbti jo dalyvius ketina atvykti Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Anot V.Žalienės, įprastai į sąskrydį suvažiavę tremtiniai apie vargus ir patirtus skausmus nekalba. Jie juokauja prisiminę jaunystės nuotykius, ieško ir džiaugiasi susitikę draugus, kurie išsibarstę po visą Lietuvą. Jie nesidalija nuoskaudomis ir išgyvenimais, nes tai – jų vidinis pasididžiavimas, kad Sibiro platybėse išsaugojo lietuvybę. Skirtingai nuo daugumos dabartinių emigrantų, kurie sugrįžę po kelerių metų neva nebemoka gimtosios kalbos, o iš tikrųjų – nebenori ja kalbėti. „Tie tremtiniai, kurie nebegali vykti į sąskrydį, domisi, susiskambina vieni su kitais, dalijasi, kas ką susitiko, ko tarp jų jau nebėra gyvųjų“, – V. Žalienė tvirtino sąskrydyje iš tremtį išgyvenusių žmonių pasisemianti tiek stiprybės, kad jos užtenka ligi kitų metų. Filmavosi Laivės alėjoje Pati dalyvavusi ne vienoje ekspedicijoje lietuvių tremties takais po Sibiro platybes, ji sakė dar sutinkanti per 60 metų ten praleidusius lietuvius, kurie išsaugojo meilę lietuvių kalbai : „Užtenka tik išgirsti mus kalbant lietuviškai, ir jie pratrūksta, o vienas vyras net užtraukė vaikystėje išmoktą dainą „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“. V.Žalienė taip pat pasidžiaugė, jog jos šeima neseniai buvo pakviesta filmuotis į režisieriaus Donato Ulvydo kuriamą kino juostą „Emilija“ apie lietuvių tautos laisvės siekį. „Filme metaforiškai vaizduojamas mūsų tautos laisvės troškimas: 1972-ieji. Kaunas. Laisvės alėja. Nors filmavomės masinėse scenose, tačiau buvo atkurta tokia galinga tų metų laisvės troškimo dvasia, kad įspūdis išliko ilgam“, – pasakojo V. Žalienė.
|
|
