|
|
|
Geležinkelio jubiliejus – ant nuardytų bėgių
Šį birželį sukanka 100 metų, kai vokiečiai per Kretingsodžio žemes pradėjo tiesti Bajorų – Priekulės, Latvijoje, geležinkelį, kitaip dar vadintą Kretingos–Skuodo geležinkeliu. Deja, šioje geležinkelio šakoje, kuri kažkada buvo svarbi transporto arterija, jungusi dvi – Rusijos ir Vokietijos – imperijas, ir dar sovietmečiu ja dundėjo traukiniai į Rygą bei Karaliaučių, šiandieną baigiami ištampyti paskutiniai kilometrai bėgių.
Bajorų pradžia – stotis su vandens bokštu „1915 metai. Tai buvo toks laikotarpis, kai Kretinga gyveno ant dviejų imperijų ribos ir abi valstybės – Rusija ir Vokietija – rengėsi karui, ginklavosi, tiesė geležinkelius. Vokietija dar XIX a. buvo nusitiesusi geležinkelį Karaliaučius–Klaipėda ir, plėsdama transporto tinklą, 1892 m. pratęsė jo atšaką Klaipėda–Bajorai, nuvedusią ligi pat Rusijos sienos“, – į šimtametę Kretingos miesto praeitį pažvelgė Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas. Kaip žinia, siena tarp Rusijos ir Vokietijos ėjo per dabartinę Kretingą. Tiesdami šį geležinkelį, vokiečiai per platų Tenžės slėnį išmūrijo ir šiandieną tebetarnaujantį tiltą bei grakštų viaduką, o tuometiniame Lampsaičių kaime pastatė raudono mūro, būdingo Klaipėdos kraštui, geležinkelio stotį ir vandens bokštą. Kadangi tuo metu kursavo garvežiai, jiems reikėdavo vandens: katilą pripildydavo vandeniu, kūrendavo anglimi, o susidariusi garo masė ir tapdavo varomąja jėga. Ilgainiui šią vietovę bei šalia jos išaugusį miestelį buvo imta vadinti Bajorais. „Nors svarbiausia Klaipėdos–Bajorų geležinkelio paskirtis buvo, nujaučiant karo su Rusija grėsmę, operatyviai permesti į Rytus karines pajėgas, tačiau jis stimuliavo ir Klaipėdos krašto bei visos Vakarų Lietuvos ekonominį gyvenimą: juo į garsiuosius Klaipėdos, Tilžės bei Karaliaučiaus turgus iškeliaudavo žemaičių ūkininkų išauginti produktai, vokiečių miestelėnų ypač pamėgtos buvo riebios lietuviškos žąsys“, – pabrėžė istorikas.
Geležinkelis kirto tris valstybes Anot J. Kanarsko, Bajorų geležinkelio stoties reikšmė prieš šimtmetį buvo didžiulė: ši stotis tapo tuo strateginiu ir atramos tašku, nuo kurio prasidėjo tolimesnė Vakarų Lietuvos geležinkelio plėtra. Svarbiausią stimulą tam ir davė per I pasaulinį karą naujai nutiesta atšaka Bajorai–Priekulė. Nuo 1915-ųjų geležinkelis per Bajorus, Kretingą, Darbėnus, Skuodą nusitiesė ligi latvių Priekulės ir sujungė vokiečių Klaipėdos–Tilžės ir rusų Liepojos–Romnų geležinkelius. Jis kirto trijų valstybių sienas. „Bajorų–Priekulės atšaką vokiečiai pastatė per vieną vasarą: statyba buvo pradėta 1915-ųjų birželį, o jau pirmasis garvežys Skuodo link pajudėjo rugsėjo 20-ąją. Darbams vadovavo iš Vokietijos pakviesti specialistai. Statyboje iš pradžių dirbo rusų belaisviai, o nuo rugpjūčio priverstiniams darbams buvo varomi Kretingos apskrities gyventojai, kuriems buvo šiek tiek mokama: suaugę vyrai gaudavo po 2 markes, moterys – pusantros, o paaugliai – po 1 markę“, – tvirtino pašnekovas. Tiesiant geležinkelį per Kretingsodžio laukus, buvo nukasta nemaža dalis kalvos, vadinamos Pilale, ant kurios, pagal padavimus, stovėjusi pilis. Sovietmečiu plečiant geležinkelio teritoriją ir steigiant „Akmenos“ kolektyvinius sodus, šios kalvos likučiai buvo visiškai nukasti. J. Kanarsko žiniomis, vokiečiai, siekdami paspartinti darbus, pabėgiams naudojo visa, kas po ranka – liepę pjauti ir versti netgi masyvius ąžuolinius kryžius, kuriais buvo apstatytos pakelės. Šiuo geležinkeliu į Rytų frontą vokiečiai gabeno kariuomenę ir techniką, o į Vokietiją iš okupuotų kraštų – priplėštus turtus, karo belaisvius, medieną. „Mūsų valstiečiams jie užkrovė begalę prievolių: šie turėjo pristatyti netgi varnų ir pempių kiaušinius, miško gėrybes – uogas, grybus. Tuo tikslu į miškus nuo Darbėnų Vaineikių link bei į Rucavos girias buvo nutiesti siaurukai“, – pasakojo istorikas. Ne dažniau kaip sykį per savaitę šiuo geležinkeliu kursavo ir keleivinis traukinys. Įdomu tai, pastebėjo istorikas, kad keliaujant iš vienos apskrities į kitą, piliečiams reikėdavo gauti leidimus, o kertant trijų valstybių sienas, reikėjo net kelių leidimų.
Arterija: laikinoji sostinė – pajūris Pasibaigus I pasauliniam karui, Bajorų–Priekulės geležinkelis pradėjo tarnauti Lietuvos valstybei, jos piliečių interesams ir tapo pagrindine arterija, jungiančia laikinąją sostinę Kauną su pajūriu. „Traukiniu į pajūrį ilsėtis vykdavo ir Prezidentas Antanas Smetona – jo automobilis būdavo pakraunamas į atskirą vagoną, jis išlipdavo Darbėnų stotyje, nes iš čia būdavo arčiausiai pasiekiama jūra. O jeigu būdavo kviečiamas į Kretingos šventes, jis išlipdavo Kretingos stotyje“, – spalvingą istorinę dėlionę lipdė J. Kanarskas. Lietuvai 1923 m. atgavus vienintelį jūrų uostą, traukinių judėjimas tarp Kauno ir Klaipėdos tapo intensyvus. Tačiau keleiviams buvo nepatogu, kad traukiniai iš Klaipėdos riedėdavo Skuodo link, o iš ten per svetimą teritoriją – Latviją, pasiekdavo Mažeikius ir Kauną. Todėl Seimas 1924 m. nutarė nutiesti geležinkelį Kretinga–Telšiai–Amaliai prie Šiaulių, kuris gerokai sutrumpintų kelią į Kauną. Tačiau naujosios linijos darbai strigo, ir tik 1930–1932 m. Danijos kompanija „Hojgaard ir Schultz“ pastatė atkarpą, kuri sujungė Kauno–Mažeikių ir Klaipėdos–Skuodo geležinkelius. Jie sukonstravo ir aukščiausią Lietuvoje arkinį geležinkelio tiltą per Salantą, Sauseriuose, tebetarnaujantį ligi šios dienos. 1932 m. spalio 29-ąją Kretingoje ir Telšiuose įvyko šios linijos atidarymas, į iškilmes atvyko ir Prezidentas A. Smetona, ministras pirmininkas Juozas Tūbelis bei kiti oficialūs asmenys. „Tačiau ši diena tapo lemtinga ne tik Kretingos–Skuodo geležinkeliui, bet ir neigiamai tolimesnei Darbėnų ir Skuodo miestelių raidai, kadangi šia linija sumažėjo transporto srautai. Darbėnai 1923–1925 m. pirmavo Vakarų Lietuvoje pagal išvežamų krovinių kiekį, mat, miestelyje veikė didžiąją Kretingos apskrities valstybinių miškų dalį eksploatavusios Skuodo miškų urėdijos administracinis ir gamybinis centras, iš kur išveždavo daug medienos“, – kalbėjo J. Kanarskas. Viltis atgimė, kai 1939 m. vasarą buvo pradėtas statyti naujas magistralinis geležinkelis iš Kazlų Rūdos į Šventosios uostą. 1940 m. iš Darbėnų į Šventąją pajudėjo pirmieji traukiniai, bet ši atkarpa nebuvo perspektyvi ir po karo išmontuota.“
Neišnaudoja unikalaus paveldo Kretingos, Darbėnų ir Skuodo geležinkelio stotys iš pradžių tebuvo tik mediniai barakai, savo architektūra niekuo neišsiskyrę iš aplinkinių pastatų. Tie barakai buvo pritaikyti kroviniams ir bagažui laikyti bei keleiviams apsisaugoti nuo vėjo, lietaus ar saulės kaitros. Kretingos ir Darbėnų geležinkelių stotys buvo modernizuotos ir perstatytos dar ligi II pasaulinio karo. Tačiau nukentėję per karą kaip svarbūs strateginiai objektai, pokariu šie pastatai vėl buvo atstatyti ir sulaukė mūsų dienų. Tik Bajorų geležinkelio stotis liko tokia, kokią ją pastatė 1892 m. Svarbiausias vaidmuo jai teko ligi 1923 m., kol tarnavo kaip tarpinis punktas tarp Lietuvos ir Klaipėdos krašto. Po karo Bajorams tapus Kretingos priemiesčiu, ši geležinkelio stotis neteko buvusios paskirties. Šiandieną joje besustoja tik priemiestiniai traukiniai. Stoties pastatas paverstas daugiabučiu, o seniausias Kretingoje vandens bokštas nyksta niekieno neprižiūrimas. „Kretinga turi unikalų paveldo kampelį. Gaila, kad nei Savivaldybė, nei bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ neišnaudoja galimybės atgaivinti turtingą šios vietos istoriją, paversti ją turistiniu objektu. Aukštaitija sugalvojo atgaivinti turizmą siauruku, o mūsų istorija – gerokai spalvingesnė, tačiau nemokame jos tinkamai pateikti“, – samprotavo istorikas. Iš senųjų laikų dar funkcionuoja ir geležinkelio atkarpa Klaipėda–Kretinga su vokiečių statytu arkiniu tiltu bei viaduku, esančiais tarp Bajorų ir Kretingalės.
* FAKTAI Pirmasis Lietuvoje geležinkelis buvo nutiestas 1861–1862 m. Aukštaitijoje. 1871–1874 m. nutiestas Liepojos–Romnų geležinkelis, ėjęs per Mažeikius. Nuo to laiko Mažeikiai tapo svarbiausiu Žemaitijos centru: čia iš Rusijos į savo dvarus sugrįždavo kunigaikščiai Oginskiai, grafai Tiškevičiai, Zubovai, Pliateriai, o į Rusijos aukštąsias mokyklas išvykdavo mokytis žemaičių bajorų, turtingų ūkininkų ir miestelėnų vaikai. Šis geležinkelis buvo Rusijos imperijos geležinkelių tinklo dalis. Suvienyta ir sparčiai stiprėjanti Vokietija taip pat vystė savo geležinkelių tinklą: 1875 m. ji nutiesė Tilžės–Karaliaučiaus geležinkelį, o 1892 m. – jo Klaipėdos–Bajorų atšaką, vedusią ligi Rusijos sienos. Nuo Bajorų geležinkelio prasidėjo tolimesnė Vakarų Lietuvos geležinkelių plėtra: 1915 m. pastatyta Kretingos stotis ir nutiestas Bajorų–Priekulės geležinkelis, vedęs į Kuršo guberniją, Latvijoje. 1930–1932 m. Danijos geležinkelių statybos firma „Hojgaard ir Schultz“ nutiesė geležinkelio liniją iš Kretingos per Telšius ligi Šiaulių.
|
|
