Vietoj puantų – bokso filosofija

Kai turizmo ekonomiką Danijoje studijavusi palangiškė Vilija Gečaitė nusprendė, jog jai reikia naujų iššūkių, pirmiausia patraukė į baleto studiją. „Taip jau susiklostė, kad tądien joje treniravosi vien vyrai – gražūs ir grakštūs. Greitai sumojau, kad tai – ne man. Antroji mintis buvo boksas“, – prisiminė mergina, balandį puikiai debiutavusi Lietuvos vyrų ir moterų suaugusiųjų bokso čempionate Kėdainiuose ir pasiryžusi iš esmės keisti bokso įvaizdį mūsų šalyje.

Lietuvos vyrų ir moterų suaugusiųjų bokso čempionate III vietos prizininke tapusi palangiškė Vilija Gečaitė įsitikinusi, kad daugeliui pasiduoti linkusių lietuvių boksas galėtų tapti išsigelbėjimu.

Taip, kaip baletas daugumai asocijuojasi su moterimis, boksas Lietuvoje – vis dar vyriškas reikalas, tačiau Vilijos nuomone, net pačiai jautriausiai moteriai ši sporto šaka gali padėti sutvirtėti psichologiškai.

„Esu labai jautri. Sužinojusi, kad dalyvausiu čempionate, po kiekvienos treniruotės verkiau pasikūkčiodama visas dvi likusias savaites, – atviravo V. Gečaitė, prieš lipdama į ringą privalėjusi savyje įveikti du dalykus: išlavinti ištvermę ir įveikti baimę smūgiuoti kitai panelei. – Juk viena yra mušti kriaušę, o kita – eiti ringe prieš žmogų.“

Tačiau tik pabuvojusi ringe mergina suprato, kad boksas nėra kova su kitu žmogum – labiau su pačiu savimi.

„Boksas – pirmiausia psichologinė ir tik paskui fizinė kova, ypač tarp merginų. Ir kai tu matai, kad esi psichologiškai stipresnė už savo priešininkę, nors ji galbūt stipresnė fiziškai, – viskas įmanoma. Tie patys dėsniai veikia ir visose kitose gyvenimo situacijose“, – paraleles vedė Vilija, kurios bronza Lietuvos čempionate galėjo virsti ir kur kas tauresniu medaliu: pergalę pirmojoje kovoje išplėšusi Vilija antrąją užbaigė lygiosiomis prieš gerokai labiau patyrusią priešininkę, kuri ir pripažinta nugalėtoja.

Grįžo pakovoti

Boksą 25-erių V. Gečaitė atrado Danijoje, kur praleido penkerius metus – vieną dieną pajautė, kad tapo tobulai suplanuotos Danijos sistemos dalis, ir tai jai nepatiko.

„Tu dirbi, gauni pinigus, už juos gali sau daug ką leisti. Supratau, kad privalau išeiti iš komforto zonos ir imtis kažko naujo“, – sakė mergina.

Tačiau jau po mėnesio treniruočių profesinės patirties ieškojimai merginą atvedė į Šveicariją, bet sportas jau buvo gerokai sujaukęs merginai galvą ir visko mesti Vilija neketino. Beprotiškai brangioje šalyje, kur vien treniruotėms per mėnesį tenka pakloti 300–400 frankų (290–380 eurų), draugės padedama Vilija surado ne pelno siekiantį bokso mėgėjų klubą: „Draugė šiek tiek pagražino mano istoriją – pristatė mane kaip puikią boksininkę iš Danijos. Netrukus aš jau demonstravau savo sugebėjimus klubo treneriams. Šie greitai susivokė, kad aš net per virvutę padoriai šokinėti nemoku, tačiau priėmė už atkaklumą ir norą.“

Jei nebūtų nusprendusi sugrįžti, Vilija jau tikriausiai kovotų ringuose ir Šveicarijoje. Per pusantrų Liucernos mieste praleistų metų palaipsniui tobulėjusioje merginoje treneriai ėmė įžvelgti vis daugiau potencialo ir drąsos. Nemažai jos prireikė ir tam, kad grįžtų gimtinėn. „Daug kam atrodo, kad grįžti į Lietuvą – lengva, bet taip nėra, reikia adaptuotis. Boksas šioje situacijoje man labai padėjo, – tikino Vilija. – Daug kas laukia, kada aš nusileisiu ant žemės ir važiuosiu iš Lietuvos ar bent jau į sostinę. Tačiau aš tikrai noriu čia būti ir tai nėra lengva. Bet aš kovoju už savo vietą po saule Palangoje.“

Užsibrėžusi iš esmės keisti bokso įvaizdį visuomenėje, Vilija Gečaitė (dešinėje) pradėjo nuo Palangos – kartu su patyrusiu treneriu Mantu Tarvydu organizuoja nemokamas lauko treniruotes su bokso elementais.

Be agresijos, bet su filosofija

Grįžusi į Palangą, Vilija ėmė ieškoti klubo, kur galėtų treniruotis, bet rado jį tik Klaipėdoje, todėl ir čempionate iškovotą medalį užsikabino ne kaip Palangos atstovė. Kurorte boksas, pasak V. Gečaitės, apleistas: trūksta aprangos, skurdžios ir patalpos, kuriose treniruojasi jaunieji boksininkai.

„Gali būti, kad tapau pirmąja palangiške moterų bokso prizininke. Neslėpsiu, norėčiau lankyti boksą Palangoje ir tikrai norėčiau atstovauti Palangai bokso turnyruose. Noriu, kad ši sporto šaka būtų gerbiama, tačiau tam reikia pokyčių“, – kalbėjo V. Gečaitė, jau pradėjusi populiarinti boksą kurorte. Kartu su vietiniu bokso treneriu, buvusiu pasaulio jaunučių vicečempionu Mantu Tarvydu, Vilija jau buria sportui neabejingus palangiškius nemokamoms lauko treniruotėms su bokso elementais.

Jos kasdien vyks ir visą liepos mėnesį.

Bokso propaguotojos žodžiais, Lietuvoje ši sporto šaka vis dar paženklinta stigmos – boksininkai tapatinami su blogą patirtį turėjusiais, nusikalsti linkusiais asmenimis. Tačiau Vilijos nuomone, žmogus į ringą niekada neateina tiesiai iš gatvės – tam, kad pasiektum ringą, prieš tai turi pereiti labai daug pasirengimo momentų, nusiteikti psichologiškai, atsisakyti blogų įpročių, gerbti šį disciplinos reikalaujantį užsiėmimą. Anot jos, daug išgyvenusiems ir kentėjusiems žmonėms prireikia laiko, kad atsistotų ir vėl eitų, todėl jie ir tampa boksininkais, geriau negu kas kitas suprasdami šio sporto filosofiją.

„Šiuos žmones reiktų ypač gerbti, juk daugelis taip ir nebeatsikelia, – kalbėjo mergina. – Dar vienas gajus stereotipas – esą boksininkai nemąsto. Dar ir kaip mąsto – jie privalo susikoncentruoti į dabar vykstantį momentą, nes kitaip praleis smūgį. Boksas reikalauja strateginio mąstymo – atėjęs su agresija nieko nelaimėsi, nes tai reiškia tik viena – išsiblaškymą ir nesivaldymą.“

Vaistas netekusiems pusiausvyros

„Pasirodo, pirmasis lietuvis, tapęs pasaulio čempionu, buvo boksininkas. Ir niekas to nebeprisimena. Nesuprantu, kodėl Lietuvoje taip sureikšminamas krepšinis – juk iki Sabonio Lietuvą garsino būtent boksininkai. Kartais juokaujame, kad krepšinį sužaistų kiekvienas boksininkas, bet tikrai ne kiekvienas krepšininkas išdrįstų lipti į ringą“, – šypsojosi V. Gečaitė.

Mergina įsitikinusi, kad boksas iš esmės atspindi karingą lietuvio temperamentą – juk net išgyvenusi sudėtingus istorinius momentus, išliko stipri, tačiau ėmusi stebėti žmonės savo gimtajame mieste, Vilija suprato, kiek daug Palangoje besiskundžiančių ir nekovojančių žmonių, kurie linkę greitai pasiduoti. Tą patį atspindi ir mūsų šalies savižudybių statistika.

„Mes nežinome, kaip išlipti iš savo problemų, ir tiesiog stabdome gyvenimą. Žinoma, aš nesakau, jog boksas yra išeitis visiems: kažkas save atranda jogoje, kažkas – krepšinyje. Tačiau boksas jau apgaubtas brutalaus, agresyvaus ir kruvino sporto įvaizdžio, todėl niekas jo net nepabando“, – teigė palangiškė, įsitikinusi, kad boksas daugeliui žmonių galėtų padėti įveikti gyvenimo išbandymus ir tapti stipresniems. Puikių pavyzdžių Vilija teigė parsivežusi iš Šveicarijos. Pasak jos, šveicarai ir lietuviai iš dalies panašūs – ir ten, ir Lietuvoje labai svarbus socialinis statusas. Šveicarijoje įprasta iki trisdešimtmečio atsisakyti šeimos, asmeninio gyvenimo, ir siekti karjeros: „Įtampa Šveicarijoje tiesiog tvyro ore. Lietuvoje – lygiai tas pats. Tačiau ką daro šveicarai – jie bando įtampą malšinti sportu. Net tarp tų pačių verslininkų yra nemažai ateinančių į bokso salę. Boksas tampa atsvara jų gyvenimo sunkumams.“

• Rašyti komentarą (1)