|
|
|
Krašto kryždirbystę įpynė į „Aukso vainiką“
Baublys sename ąžuole „Kaip drožiau aš tą medį, taip drožiu ir dabar – regis, nieko naujo. Bet esu žiopsotojas: anksčiau maniau, kad į „Aukso vainiką“ reikia pačias skulptūras atvežti. Galvojau: visos pastatytos, juk nerausiu, kad vežčiau. O, pasirodo, užtenka turėti 5 pastarųjų metų savo darbų nuotraukas“, – apie tai, kodėl tiek ilgai delsė ir savęs, kaip medžio drožėjo, neparodė ankstesniuose geriausių šalies tautodailininkų konkursuose, teisinosi 60-metis R. Puškorius. Jis neslėpė, jog jubiliejus jį ir privertęs atidžiau peržvelgti pastarųjų metų darbus, į kuriuos konkurso komisija išsyk atkreipusi dėmesį. Ypatingu meistro sumanymu ir kūrybine įžvalga išsiskiria prieš dvejus metus Vėžaičių Šv. Kazimiero bažnyčios šventorių papuošęs sakralus baublys, išdrožtas natūraliai augusiame 8 m aukščio sename ąžuole, kuriam buvę per 250 metų. „Pirmiausia akį patraukė ąžuolo šaknynas – po žeme išsikerojusios medžio gyslos, Dievulis apšvietė protą jas panaudoti kaip kompozicijos dalį. Nuo šaknų nugremžus apie pusmetrį žemių, iš jų organiškai 5 m aukštyje, kamieno centrinėje nišoje, ir išauga 2 m ilgio šventasis Kazimieras, šios parapijos globėjas. Jei neklystu, šventojo Kazimiero vardu Žemaitijoje pavadinta tik ši parapija, jį ir norėjo įamžinti tuometinis Vėžaičių, Mikoliškių ir Gargždų klebonas Jonas Paulauskas“, – pasakojo R. Puškorius. Dviejose nišose priešingoje pusėje jis išskaptavo 1,5 m aukščio šventuosius Oną ir Antaną. „Šioje parapijoje garsūs šv. Onos atlaidai. Klebonas trečią šventąjį leido pasirinkti pačiam, tad man nebekilo jokių abejonių – šventasis Antanas greta jų apsigyveno todėl, kad pats esu kretingiškis, ir mus globoja šis šventasis“, – kalbėjo kūrėjas. Neužmiršta šventojo Antano Tautodailininkas neslėpė, jog Vėžaičių baublys jam esąs ypatingas kūrinys: „Kur medis augo, ten jis ir liko. Buvo įdomu kurti: tupėdavau ant stelažo, žmonės prieidavo, teiraudavosi, ką čia kalu.“ Analogišką skulptūrą baublyje jam kažkada dar yra tekę skaptuoti senose Vyskupiškių kaimo, prie Veiviržėnų, kapinaitėse. „Ten buvo išlikę du nudžiūvę ąžuolai: nuėmiau jų viršūnes ir 4 m aukštyje, kur liemens skersmuo siekė apie pusantro metro, iškaliau Rūpintojėlį ir pietą“, – tvirtino kūrėjas.
Baublys sename ąžuole Dabar R. Puškorius triūsia Gargžduose, kur klebono J. Paulausko sumanymu iš to paties baublio viršutinės dalies skaptuoja vėlgi trigubą skulptūrinę kompoziciją: šv. Joną Krikštytoją, šv. Juozapą ir vėlgi šv. Antaną – šįsyk paties klebono prašymu, mat, ankstesnysis, sukurtas Vėžaičiuose, jam labai patikęs. O skulptūros apatinės nišos vienoje pusėje bus įkurdintas archangelas Mykolas, kitoje pusėje autorius ketina įamžinti čia gimusį šviesuolį – kunigą ir rašytoją Mykolą Vaitkų. Viršum visų bus iškilęs iš atskiros medžio gabalo išdrožtas šventasis Florijonas, kad saugotų visą miestą bei jo žmones nuo gaisrų ir kitokių nelaimių. Ši skulptūrinė kompozicija Gargždų bažnyčios šventoriuje iškils ne mažiau, kaip į 7 m aukštį. Pernai Endriejavo parapijos kieme, R. Puškorius sakė, pastatęs iškaltą 8,5 m aukščio šventojo Andriejaus skulptūrą, Preiloje sukurta skulptūra „Žvejas ir jo žmona“, o Gargždų katalikiškojo šeimos centro aplinką papuošęs koplytstulpiu su Šventąja šeima – Marija, Juozapu ir Kūdikėliu, viršum jų įkurdinęs Rūpintojėlį. „Sovietmečiu ten buvę gimdymo namai: kol dirbau, žmonės man pripasakojo visokių istorijų apie šią vietą, garsėjusią abortais. Todėl kitoj skulptūros pusėj kilo mintis išaukštinti gyvybę – pavaizdavau mišką į viršų kylančių rankų, laikančių Kūdikėlį. Ši skulptūra – lyg negimusių gyvybių kovos už teisę gyventi, o ne mirti simbolis“, – patikino kūrėjas. Paniręs į sakralųjį meną Tautodailininkas tvirtino, jog jį nuo pat kūrybos pradžios prieš keturis dešimtmečius traukiantys masyvūs medžio darbai. „Nežinau, gal čia mano tėvo palikimas, – samprotavo drožėjas, mintimis sugrįžęs į vaikystę, kai kūrybos pradžiamokslį išėjęs garsaus krašto drožėjo Aniceto Puškoriaus dirbtuvėse. – Nors dvejus metus teko mokytis dailės M. K. Čiurlionio menų mokykloje, visgi tėvas buvo mano pirmasis mokytojas.“ Meistras sakė, kad impulsą jo kūrybai dažniausia duoda pats medis: „Man nereikia kelis mėnesius laukti įkvėpimo, kaip šiandien dažnai madinga tarp garsių menininkų – geria 3–4 mėn. ir laukia mūzos, o po to jau puola stačia galva dirbti. O aš nepuolu – sukinėju, žiūrinėju medį. Niekur neskubu, per tiek metų medį jau gerai pažįstu, pagal intuiciją žinau, koks ir kam tinka. Kol neišstudijuoju medžio, nepradedu drožti, o tada kimbu ir padirbu.“ Kražiuose viename galingame ąžuole jo dėmesį patraukęs mažas, lyg muselė, taškas, kurį pradėjęs krapštyti, išskobė ištuštėjusią ertmę. „Prikroviau ją lauko akmenų, viršum – Rūpintojėlis sėdi sau koją ant jų pasidėjęs, o greta – kanklėmis grojantis vaidila“, – apie netikėtus kūrybinius sprendimus pasakojo drožėjas. Jis tęsė mintį: „Kartais kūrybinėse stovyklose meistrai pradeda drožti staiga, gerai neapgalvoję, atrodo, jau nemenkai pasistūmėję, o aš – dar nė nepradėjęs. Paskui šie, žiūrėk, sustoja – prisipažįsta, kad paskubėję.“ Tautodailininkas sakė, jog stovyklose nesyk yra tekę patalkinti ir kitiems meistrams. „Japonijoje net kinui vardu Bao padėjau, po to ir japonų spauda aprašė“, – prisiminė jis. R. Puškoriui su lietuviškosios kryždirbystės tradicijomis per kūrybines stovyklas yra tekę supažindinti ne vien Japonijos, bet ir JAV, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Danijos, Austrijos žmones.
|
|
