Žirgu – į mėnesienos tolumas

Jau mėnuo, kai apie kūlupėniškį kūrėją – savamokslį tapytoją, skaitovą, bitininką ir ilgametį „Pajūrio naujienų“ bičiulį moliūgų augintoją ir kulinarą Vytautą Žukauską, kalbame būtuoju laiku. Itin mėgo vaizduoti žirgus, – pranašiška, jog paskutiniame kryželiu siuvinėtame paveiksle jo žirgas per šėlstančias bangas nuskrieja į slėpiningas mėnesienos tolumas.

Siuvinėjimas kryželiu tapo paskutinių Vytauto Žukausko gyvenimo dienų įprasminimu

Susigalvojo savo techniką V. Žukausko, anapilin iškeliavusio sulaukus 86-erių, vienturtė duktė Diana Žukauskaitė apie savo tėvo pomėgius kalbėjo taip: „Pradėjęs darbą, jis nebegalėdavo sustoti: pavalgydavo pusryčius – ir vėl įnikdavo į rankdarbius. Jis taip pasinerdavo į savo susikurtą pasaulį, kad užmiršdavo visa, kas aplinkui vyksta. Nepajausdavo, kaip priartėdavo vakaras. Pastaraisiais metais siuvinėjimui skyrė dienas: pats buvo susikūręs begales trafaretų, kaip ir susigalvojęs savąją techniką, nes dėl ligos virpančios rankos sunkiai benulaikė adatą“, – neslėpė D. Žukauskaitė.

Anot jos, ką tėvas bedarydavo – piešdavo aliejiniais dažais, liedavo akvarele ar siuvinėdavo, viskam būdavo be galo atsidavęs, jis tarytum pats apsigyvendavo savo kūrinyje.

Tapyba, pasakojo duktė, V. Žukauskas susidomėjo dar dirbdamas Kūlupėnų tarybiname ūkyje, kai buvo atsakingas už darbų saugą: iš pradžių ėmėsi piešti plakatus, o vėliau užsikrėtė peizažais. Visi namai buvo tapę dailės galerija, – ilgainiui nemažai paveikslų įvairiomis progomis buvo išdovanota draugams, pažįstamiems.

„Tėtis buvo nupiešęs visą Kryžiaus kelią – per 20 drobių, bet ir jos ilgainiui iškeliavo po pasaulį. Paskutinė jo dovana – kryželiu siuvinėti paveikslai – papuošė Kūlupėnų darželio sienas“, – sakė duktė.

Jos žodžiais, per kelis kūrybinius dešimtmečius buvo surengtos kelios tėvo darbų parodos Kūlupėnuose, Juodupėnuose bei kitų kaimų kultūros skyriuose ar bibliotekose, o visos Žukauskų šeimos – judviejų bei motinos ir žmonos Marės Žukauskienės – darbai buvo eksponuoti Kretingos kultūros centre.

Moliūgai tapo apsėdimu

Nė viena kaimo senjorų kūrybos popietė neapsieidavo be šmaikščių, lyriškų ar patriotinių V. Žukausko išraiškingai skaitomų eilių. „Tėvas atmintinai mokydavosi eilėraščius, poemas, labai mėgo Justiną Marcinkevičių, Paulių Širvį, žemaitišką skuodiškio Prano Žvinklio žodį, o ypač – vydmantiškės Nijolės Rimkienės eiles“, – prisiminė D. Žukauskaitė.

„Tėtis buvo puikus kulinaras, tam jis turėjo ypatingų polinkių: kokių tik skanumynų neprikepdavo. Tačiau mūsų namuose dažnai suveikdavo vadinamasis kiaulystės įstatymas: atvažiuok, iškepsiu naują tortą, kur užmatęs naują receptą, skambindavo. Atvažiuoju, žiūrėk, ir nepavyksta. Arba, būdavo, užsimiršęs savo rankdarbiuose, neįdeda miltų ir vietoj pyrago iškepa kiaušinienę. Žodžiu, vieni pomėgiai trukdė kitiems“, – juokėsi pašnekovė.

V. Žukauską viliojo ir bitės – daugelį metų netoli namų jis rūpinosi 6 bičių šeimynomis. „Išgyveno, kai jo mylimas biteles išpjovė pelės, o gal iššalo, ir prie avilių daugiau negrįžo“, – prisiminė duktė.

„Pajūrio naujienoms“ kas rudenį rengiant tradicines Moliūgo šventes, V. Žukauskas užsikrėtė šių daržovių auginimu – sėklų jam atsiųsdavo draugas net iš Vokietijos. Augindavo kelių rūšių moliūgus, o šiems subrendus, virdavo, kepdavo, konservuodavo ir šventės dieną vaišindavo kretingiškius net keliomis dešimtimis paties pagamintų patiekalų su moliūgais.

„Jam ta daržovė tapo ypatinga, kažkokia magiška. Tarsi apsėdimas. Parūpindavau iš interneto pluoštus receptų, begales ir pats susikurdavo: jei yra obuolių sūris, pienių medus, obuolių pyragas, tad kodėl negali būti moliūgų, stebėdavosi ir pats įsitikindavo – gali, ir netgi labai skanu“, – šiltais žodžiais apie savo tėvą kalbėjo D. Žukauskaitė.

• Rašyti komentarą (1)