Piešęs ir dovanojęs savąją istoriją

Kretingos muziejus, kuriam dovanų teko turtingas anapilin iškeliavusio gargždiškio liaudies menininko Juozo Ramanausko paveldas – 92 primityvia maniera su filosofiniais simboliais nutapyti paveikslai, – surengė padėkos popietę juos įteikusioms kūrėjo seserims Konstancijai Diglienei ir Modestai Juostienei.

Brolio palikimu pasirūpino jo seserys Modesta Juostienė (dešinėje) ir Konstancija Diglienė.

„Toks buvo mūsų brolio pageidavimas. Kai Juozas gulėjo mirties patale, Konstancija jo klausė: ką darysime su paveikslais? Jis ištarė vieną žodį – Kretinga. Jis ir šiaip gyvenime buvo labai uždaro būdo, mažakalbis, ir šis vienintelis žodis pasakė viską. Supratome – brolis norėtų, kad paveikslai būtų saugomi Kretingos muziejuje. Gal todėl, kad čia nesyk buvo eksponuojami jo darbai, gal patiko aplinka, o gal nuojauta kuždėjo, kad jo palikimu čia bus geriausiai pasirūpinta“, – kalbėjo 73-jų M. Juostienė.

Seserys sakė, jog joms yra didelė garbė, kad brolio palikimas atiteko muziejui, kur jo paveikslai yra vertinami. Anot jų, J. Ramanausko atminimas gyvena ir tarp jų namų sienų: Modestos namus puošia 11, o Konstancijos – 17 brolio tapytų paveikslų.

Popietės metu buvo pristatytas ir seserų rūpesčiu išleistas J. Ramanausko darbų katalogas.

„Gargždai ir Kretinga – du miestai kaimynai, turime nuostabias bendras upes – Miniją ir Akmeną, šilojus, pievas. Bet svarbiausi mums yra žmonės, kuriantys neįkainojamą kultūros paveldą, piešiantys ir pasakojantys savo istoriją. Toks mums yra Juozas Ramanauskas“, – taip padėkos popietę, į kurią dar susirinko jo kolegos Žemaitijos krašto tautodailininkai, pradėjo Kretingos muziejaus vadovė Vida Kanapkienė.

Juozo Ramanausko darbuose dominuoja šviesūs tėviškės motyvai.

74-erių anapilin išėjusio J. Ramanausko paveiksluose dominuoja Lietuvos kraštovaizdis, tėviškė ir jos žmonės. Tapė jis impresionistine maniera, kur svarbūs simboliai, teikiantys filosofinės gelmės, iliuzinis tikrovės suvokimas. Paveikslus gaubia lengvos šiltos spalvos, kokios dominavo su meile į gyvenimą, žmones, juos supančią aplinką žvelgiančioms menininko akims. Akims, atspindinčioms gilią ir turtingą dailininko ir poeto – mat, rašė eiles, kūrė sentencijas – sielą.

Kaip įprasta didiems kūrėjams, J. Ramanauskas gyveno vienišas, mažame vieno kambario bute, kurio didžiąją dalį užėmė pasieniais sustatyti paveikslai. Buitis jam nebuvo svarbi, jis jautėsi laimingas, galėdamas atsiduoti savai kūrybos mūzai. Didžiąją gyvenimo dalį dirbęs gamykloje dailininku – tapė paveikslus, mėgo fotografuoti ir laisvalaikiu vis nepaleisdavęs teptuko iš rankų.

Juozas Ramanauskas norėjo, kad jo paveikslai atitektų Kretingai.

„Tapybą Juozas įvardijo kaip pirmąją ir tikrąją savo gyvenimo meilę. Per 20 pastarųjų metų J.Ramanauskas nutapė 200 paveikslų. Pats darbingiausias jo gyvenimo laikotarpis prasidėjo po 1990-ųjų metų: koks stiprus žaibas turėjo persmelkti menininko sielą, ką turėjo išgyventi savy, dienas, naktis panardindamas į kūrybos gelmes“, – darbingiausiu J. Ramanausko periodu sukurtais dovanotais paveikslais džiaugėsi V. Kanapkienė.

Kretingiškiams J. Ramanausko paveikslai tapybos maniera labai primena mūsų kraštiečio Antano Drungilo darbus.

J. Ramanauskas 2013 m. pelnė aukščiausią liaudies kūrėjo įvertinimą - tapo „Aukso vainiko“ nominantu.

Dar 16 J. Ramanausko paveikslų, paties kūrėjo valia, yra padovanota Gargždų katalikų bažnyčiai.

*

V. Kanapkienė, įvardinusi Konstanciją Diglienę ir Modestą Juostienę kaip Kretingos muziejaus mecenates, priminė mecenatystės pradžią, kuri užgimė dar Romos imperijos laikais. Mecenatas buvo konkretus asmuo, savo lėšomis rėmęs senovės Romos menininkus, poetus ir kitus nesavanaudiška veikla užsiimančius kūrėjus. 1935 m. įkurtam Kretingos muziejui pirmuosius eksponatus padovanojo taip pat geradariai.

• Rašyti komentarą (0)