|
|
|
Menininkė vedžiojo veltinio labirintais
Darbėnų gimnazijoje viešėjusi klaipėdietė veltinio meistrė Regina Doseth leido išgirsti ir pamatyti, kaip vilna tampa veltiniu, o šis, sušildytas kūrėjos rankų šiluma ir meile, – aukštosios mados kūriniu.
Vėlėjos rankos – sugrubusios Jau tryliktus metus rūbus, aksesuarus, kepuraites, rankines iš veltos vilnos kurianti R. Doseth sakė, jog veltinio nežinančiam žmogui jo technika asocijuojasi su avimais veltiniais, žemaitiškai vadinamais „vailokais“ arba „tūbais“. „Tačiau veltinio galimybės apavu neužsibaigia – nuo senų senovės yra gausybė jo naudojimo bei gamybos technikos būdų – siūtas, megztas, voratinklinis, iškarpytas skylutėmis, natūraliai suveltas voratinkliniu. Iš jo buvo gaminami rūbai, balnai, palapinės. Šiandieną jis gaminamas ir pramoniniu būdu, naudojamas kasdienėje buityje – jis klojamas į baldus, automobilius“, – kalbėjo R. Doseth. „Vėlėjos rankos, deja, niekada nebūna išpuoselėtos manikiūrais. Vėlimas yra ir labai daug rankų darbo – netgi vyriškos jėgos – reikalaujantis procesas, kuriam naudojamas vadinamasis žalias muilas bei vanduo. Veltiniui reikia ir meilės, nes be jos vilna netaps kūriniu, puošiančiu moterį“, – įsitikinusi menininkė. Velti galima bet kurią kirptą vilną: avių, alpakų, lamų, kupranugarių. Ir netgi mūsų augintinių – ilgaplaukių kačių bei šunų, tik jų vilna turi būti maišyta su kitos rūšies. „Pats purviniausias darbas – išplauti kirptą vilną. Po to tenka ją nudažyti ir iškaršti, tai reiškia – sušukuoti. Karšyklų šiandieną nebėra, taigi procesas taip pat nėra malonus. Sušukuota vilna arba karšinys tinka tik kietiems gaminiams – šlepetėms, kilimams. Drabužiams kurti, anot jos, reikia minkštos Merino avių vilnos. Iškaršta vilna klojama, drėkinama ir kočiojama – ridenti, kad geriau sukibtų, ją galima ne tik rankomis, bet ir kojomis“, – vilnos kelią ligi veltinio apibūdino R. Doseth.
Velti išmokė anyta Rankomis suveltas veltinis ant audinio yra pats ploniausias ir meistrei įdomiausias būdas: į jį ji deda audinio atraižų, spalvotų siūlų, šilko gabalėlių, – iš tokio gimsta reto grožio suknelės, skraistės, šaliai. Tačiau ji kuria ir kitokius veltus rūbus – numezga iš vilnos dvigubai didesnius, ir tuomet juos suvelia. Moteris pasakojo, jog pirmąkart veltinį ji pamatė Norvegijoje, viešėdama pas anytą. „Stovėjo velti kroksai – nustebau, pakilnojau – nagi tikrai velti. Tuomet Lietuvoje tokių dar nebuvau regėjusi. Anyta man papasakojo, kaip ir iš ko jie padaryti. Nuo tada nebeturėjau ramybės: dieną naktį galvojau, ką ir kaip galiu aš pati nuvelti. Pirmasis mano darbas – 50x50 cm dydžio kilimėlis, po to – jau šalis, kepurės“, – prisiminė ji. Garsių salonų įkūrėja R. Doseth kažkada pakvietė dalyvauti menininkų sambūrio „Baltosios kandys“ parodoje, tačiau ten – modernūs darbai, o jos buvę funkcionalūs, skirti dėvėti. „Grįždama iš parodos, sutikau kitas kūrėjas, šios panoro pamatyti mano veltinius. O pamačiusios nustebo, ir paragino surengti savo parodą. Kai veltiniai nebetilpo namie, teko atsidaryti dirbtuves, po to – salonus. Ir taip viskas įsisuko“, – prisiminė pašnekovė. R. Doseth – kažkada garsių „Veltinio namų“ Vilniuje ir Klaipėdoje įkūrėja. Tačiau 4 vaikų mama prisipažino, jog viena pati nebepajėgė suderinti motinystės su kūryba, kuri, išplėtojus veiklą, tapo tarsi gamyba fabrike. „Bet kaip dirbti nebenorėjau, o per daug atiduoti laiko ir širdies negalėjau – nuo to kentėjo šeima. Salonus teko uždaryti“, – neslėpė kūrėja. Bet dabar vėl sugrįžau į ramybės metą – dirbu, kuriu tiek, kiek galiu, kiek leidžia šeima“, – teigė be vyriausiojo 19-mečio Andriaus, dar 3 paauglius – 7-metį Matias, 10-metę Lėją ir 13-metį Henriką – auginanti menininkė. Savo kolekcijas R. Doseth pristato Klaipėdoje veikiančiame salone „Regina Doseth hand made“, realizuoja ir kituose dailės ir tekstilės salonuose Lietuvoje bei užsienyje. * Veltinio istorija siekia VI tūkstantmetį prieš Kristų: veltų balno gūnių, kepurių liekanų rasta Mesopotamijos dykvietėse. Plito veltos jurtos, kad apsaugotų klajoklių genčių žmones nuo smėlio, šalčio, vėjo. „Yra labai graži istorija apie šventąjį Klemensą – kepurininkų globėją. Jis, bėgdamas nuo priešų, pamatė kuokštus vilnų, jomis apsirišo sandalų nutrintas kojas. O kai pailsęs pažvelgė į kojas, vilna aplink jas buvo virtusi veltiniu. Taigi veltinis buvo atrastas lyg ir netyčia“, – stebino R. Doseth.
|
|
