Ne laiku ir ne vietoje

Sakoma, jog netaktiškumas būdingas žmonėms, drąsiai pasakantiems tai, ką galvoja jie, bet bijo išreikšti kiti. Ir tikrai – be užuolankų išrėžti atvirą nuomonę sugeba ne kiekvienas. Bet ar drąsiai praverdami burną nepriverčiame aplinkinių jaustis nepatogiai, o gal visai priešingai – nutylėdami, ką iš tiesų galvojame, tampame veidmainiais?

Mokinė Kamilė Duršaitė teigė, jog žmonių tarpusavio bendravime labiausiai vertina ne subtilumą ar atvirumą, o paprasčiausią nuoširdumą.

Prabilti ar laikyti liežuvį už dantų

Su tokia dilema yra susidūręs bene kiekvienas. Viešosios įstaigos „Būties jaukuma“ vadovė psichologė Indrė Gaudiešiutė teigė, jog žmogus visada turėtų laikytis takto, o nuomonę reikšti subtiliai: „Tuomet nerizikuoji įžeisti žmogaus. Apskritai turime nustoti vertinti kitus pagal save. Nesvarbu, kaip jie rengiasi ar kokie jų asmeniniai gyvenimo pasirinkimai. Jeigu žmonės jaučiasi gerai, taip jų atžvilgiu turime jaustis ir mes. Turime būti labiau tolerantiški.“

Pranciškonų gimnazijos mokinė Kamilė Duršaitė įsitikinusi, jog bendraudami turime vadovautis nuoširdumu: „Atvirumas priklauso nuo situacijos. Pavyzdžiui, dalykinėje aplinkoje tikrai nederėtų pasakoti visko, ką manai ir kas atsiduria ant liežuvio galo. Reiktų elgtis taktiškai ir oficialiai, laikytis gerų manierų. Visai kas kita – elgesys artimų draugų rate, nes atvirumas yra neatsiejama tikros, tvirtos ir ilgalaikės draugystės sudedamoji dalis.“

Jei vyresnis, tai jau viršesnis?

Niekas negali paneigti fakto, jog vyresnieji nusipelno pagarbos, tačiau ką daryti jaunuoliui, nesulaukiančiam tokio pat elgesio iš suaugusio žmogaus. Pradinių klasių mokytojos Editos Samoškaitės-Jankienės nuomone, tiek susidūręs su netaktiškais suaugusiųjų klausimais, tiek sulaukęs neužtarnautų vyresnių žmonių kaltinimų, kiekvienas paauglys turi mokėti susitvardyti.

„Vyresni žmonės nusipelno kantrybės. Net jeigu iš mokytojo ar kito vyresnio amžiaus žmogaus junta netaktiškumą, jaunuolis vis dėlto turi suprasti, kad kartais geriau patylėti ir nusileisti, negu kelti bereikšmius konfliktus“, – sakė mokytoja.

Požiūriui, kad jaunimas visada privalo taikstytis su pasitaikančiu nedelikačiu vyresnių žmonių elgesiu, nepritarė K. Duršaitė: „Nors suaugę ir yra brandesni, turintys daugiau gyvenimiškos patirties, tačiau besąlygiškas kišimasis į jaunų žmonių gyvenimus ir aiškinimas nėra geras bruožas.“ Visai kas kita, kai jaunuolis elgiasi klaidingai, daro ką nors nepriimtino.“

„Užsimerkti prieš neteisybę ir nieko nedaryti negalima, tačiau viskas turi būti su saiku. Turėtume mokytis bendravimo meno ir jausti ribas – kur galiu įsikišti, o kur esu bejėgis. Kai jauną ir vyresnį žmogų sieja tik dalykinė aplinka – darbas, mokykla – kištis į kito gyvenimą, klausinėti smulkmenų, tardyti, tyrinėti yra visiškai netaktiška“, – savo nuomone dalijosi K. Duršaitė.

Kaip išsisukti iš nepatogios padėties

Klausydami netaktiškų pastabų visi galime pasijusti nejaukiai. Nesvarbu, ar kilusios iš pavydo, ar iš nuoširdžios nuomonės, jos gali gelti gana skaudžiai. Išvengti nemalonių pojūčių I. Gaudiešiutė siūlo atvirumu: „Patys turime nustatyti ribas, kurias peržengus kitiems, jaučiamės negerai. Jei tap įvyksta, turime netylėti ir atvirai išreikšti, kas mums nepatinka. Tą turime daryti bet kokioje gyvenimo situacijoje – susidūrę su netaktiškomis pastabomis ar perdėta kritika.“

Atvirumą vertina ir K. Duršaitė: „Būtina pasakyti kitam asmeniui, kai jautiesi nepatogiai. Pranešus oponentui apie savo jausmus, galbūt ieškosite išeities, padiskutuosite, kodėl jaučiatės nemaloniai, stengsitės taisyti situaciją. Man ypač patiko anglų filosofo, istoriko Fransio Bekono mintis, kad per didelis atvirumas taip pat nepadorus, kaip ir visiškas nuogumas. Reikia jausti ribas ir atsižvelgti į tai, su kuo tenka bendrauti.“

Eglė DIRMEITYTĖ

„P. n.“ akademijos narė

• Rašyti komentarą (0)