Ar Šv. Antano nameliui reikalingas naujas kaimynas?

Praėjusių metų spalį Kretingoje atrasti grafų Tiškevičių palaikai yra vienas iš reikšmingiausių radinių ne tik miesto, bet ir viso Pajūrio regiono istorijoje.

Žiniasklaidos dėmesys ją trumpam buvo pavertęs viso pajūrio kultūrinio ir istorinio paveldo centru ir suteikė viltį, kad ateityje Kretinga juo ir gali tapti. Sėkmingai atnaujinamas grafų Tiškevičių dvaras, planuojama žinomo architekto Karlo Eduardo Strandmano 1893 metais statytoje Tiškevičių šeimos koplyčioje-mauzoliejuje ateityje eksponuoti restauruotus jų šeimos sarkofagus. Tai būtų tvirtas pagrindas Kretingai tapti grafų Tiškevičių istorijos ir atminimo išsaugojimo centru, nurungiant ilgą laiką juo buvusią kaimyninę Palangą. Šių dviejų kultūrinio ir istorinio paveldo objektų sutvarkymas taptų nemenku postūmiu Kretingai tapti ir tikru pajūrio turistų traukos centru, juolab, kad šalia kapinių įsikūręs Šv. Antano namelis turi taip pat tvarkingą istorinę praeitį. Šio pastato rūsiuose išlikę čia 1940-1941 metais kalėjusių žmonių autentiški sieniniai užrašai neabejotinai turi tapti dar vieno Kretingos muziejaus dalimi ir unikaliu turistų traukos centru. Šie vienoje gatvėje įsikūrę 3 muziejai galėtų kažkuo priminti Berlyno salos muziejus, įsikūrusius vienas šalia kito. Dar 1968-aisiais Kretingai buvo suteiktas urbanistikos paminklo statusas, nustatytos vertingos teritorijų ribos, saugotini plano ir užstatymo elementai. Deja, po nepriklausomybės atkūrimo apie tai net neužsimenama. Maža to, perskaitę 2013 m. balandžio 26 dienos „P. n.“ publikaciją „Salė nupiešta, belieka ją pastatyti“, sužinojome ir prekybos centro metalinio angaro miesto širdyje atsiradimo istoriją, kai kino teatro pastato savininkams ir miesto valdžiai labiau rūpėjo prekybos tinklų konkurencija negu miesto centro urbanistinio ir istorinio paveldo išsaugojimas. Tada nepagalvota, kad stambus prekybos centras miesto centre sukurs daugybę problemų – nuo transporto srautų, oro užterštumo, automobilių parkavimo ir smulkaus verslo išstūmimo. Taip vienkartinė nedidelė nauda tapo rimta problema ir galvos skausmu dabarties ir ateities kretingiškių kartoms. Tuo pačiu, perleidus miesto centre bene vertingiausią sklypą prekybos centrui, Kretinga liko beveik be galimybės strateginėje vietoje įkurdinti valdžios įstaigas, meriją, kaip yra įprasta visame pasaulyje. Jos dabar glaudžiasi visame mieste išsibarsčiusiuose atsitiktiniuose – bankrutavusio komercinio banko, nutriušusio sovietinio bendrabučio, varganos bibliotekos – pastatuose ir tai neprisideda prie solidaus miesto įvaizdžio kūrimo.

Seniai žinoma, kad nedaryti klaidų yra kur kas lengviau negu jas taisyti. O pradedant dirbti bet kokį rimtą darbą, reikia pasitarti su tos srities autoritetingais specialistais, nors ir kokiais visų sričių specialistais save belaikytume. Kartais darbą verta ir atidėti iki tol, kol susikurs palankios sąlygos ir atsivers naujos galimybės. Juk ir seniausios Žemaitijoje išlikusios Kretingos bažnyčios 1982 m. perdirbtas bokštas, vieno žymiausių Lietuvoje architektūrinio, urbanistinio ir istorinio paveldo specialisto Algimanto Miškinio nuomone, „beveik sunaikino itin vertingo renesansinio pastato išorę“ (A. Miškinis „Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai“, I knyga, 2004 m., 313 p.).

Vieta, kur planuojama statyti naują sporto salę, urbanistiniu ir istoriniu požiūriu yra ne mažiau vertinga negu miesto centras ir taip pat patenkanti į saugotinos miesto teritorijos ribas.

Ši vieta ateityje turėtų tapti dviejų miesto ašių – Pastauninko parko ir poilsio zonos – pratęsimo iki Akmenos upės bei trijų muziejų gatvės susikirtimo vieta. Čia galėtų stovėti atvykę turistiniai autobusai, įsikurtų smulkūs prekeiviai. Įrengus suoliukus, turistai ir miestelėnai galėtų prisėsti pailsėti, pasigrožėti atsivėrusiais vaizdais į Pastauninko slėnį, tvenkinius, Šv. Antano namelį, 2008-aisiais paskelbtą kultūros paminklu, jo aplinką, išretinus vaizdą užstojančius menkaverčius, savaime išaugusius medžius.

Manau, kad visoms suinteresuotoms pusėms – Pranciškonų gimnazijos valdytojams, istorinio ir kultūros paveldo bei urbanistikos specialistams, miesto valdžiai – reikėtų susėsti prie vieno stalo ir dar kartą blaiviai apsvarstyti sporto salės statybos klausimą, juolab, kad yra ir kitų realių galimybių: rekonstruojant dabartinę sporto salę, jos architektūrinį projektą pritaikant prie gimnazijos pastato ir t.t., ir pan. Juk ne be reikalo nuo seno žmonėse sakoma: devynis kartus atmatuok, dešimtą kirpk. Taip daryti juos skatino ilgametė gyvenimo patirtis ir atsakomybė prieš ateities kartas. Tad paklauskime savęs, kodėl mes to paties atkakliai nenorime siekti?

Romualdas BENIUŠIS

• Rašyti komentarą (36)