|
|
|
Aktoriumi tapęs per prievartą
„Aktorius per prievartą“. Taip 62-jų režisierė Dalia Kanclerytė sumanė pavadinti dokumentinį filmą, kurį ji skirtų pro memoria savo tėvui - žymiam Lietuvos teatro ir kino aktoriui Vytautui Kancleriui. Jam šiemet būtų sukakę 90 metų.
Mūza pakvietė netikėtai „Tėvas niekada nesiruošė savimi linksminti žmonių – prieš karą universitete jis mokėsi ekonomikos, svajojo dirbti bankininku. Tačiau gyvenimas pakrypo taip, kad buvo tarsi įmestas į teatrą, kuris ilgainiui tapo jo namais, jo Dievu“, - taip filmo pavadinimo idėją apibūdino D.Kanclerytė. Šiame kino projekte režisierę domina keli aspektai: epochos, kurioje gyveno mūsų tėvų ir senelių karta, lūžiai, kaip teatro mūza iš niekur pakvietė eiti į kūrybos šviesą ir kaip skausminga kasdienybėje buvo žingsniuoti pačiam menininkui. „Apie teatrą tėvas iš pradžių nė negalvojo - jo motina Ada Kanclerienė dainavo Kaune operos teatre. Senelis Justinas buvo Veterinarijos departamento direktorius, vėliau šeima įsigijo 60 ha žemės prie Širvintų ir išsikraustė ūkininkauti. Kai per karą vokiečiai ėmė jaunus vyrus į armiją, teko spręsti, ką daryti - tėvas nuėjo į teatrą, nes aktorių vokiečiai nelietė, - taip jis pirmąkart užlipo ant scenos“, - lemtingą šeimos gyvenimo puslapį atvertė D.Kanclerytė. Besibaigiant karui Ada ir Justinas Kancleriai buvo priėmę sprendimą – kartu su vokiečiais trauktis iš Lietuvos, tačiau pasienis jau buvo užimtas rusų, ir jiems teko sugrįžti. „Karo metais nebuvo nei kuo rengtis, nei kuo avėti: močiutė Ada turėjo tik klumpes, sušalo kojas ir dingo jos balsas – ji dainuodavo žemu altu. Sužinojusi, kad 1945 m. Klaipėdoje atsikuria dramos teatras, išvažiavo į jį dirbti, o kartu – ir mano tėvas. Šeimai tai buvo tarsi šuolis iš niekur į nieką: nei praeities, nei ateities – nežinai, būsi išvežtas ar ne, o tu, žmogau, gyvenk, kurk ir šypsokis publikai“, - samprotavo režisierė. Teatras scenoje ir gyvenime Anot D.Kanclerytės, 20-metis jos tėvas atvažiavo į visiškai sugriautą Klaipėdos dramos teatrą. Teatro aikštėje, ant kampo, kur dabar veikia kavinė „Juodasis katinas“, buvusi užeiga, kurioje stovėjo statinės su degtine ir ikra, o duonos – nė gabalėlio. Tokia pokario Klaipėda išliko Vytauto Kanclerio atmintyje. „Ir nežiūrint to, suvažiuoja aktoriai, teatras atgimsta - ten tėvas susitinka mano mamą Laimą Kerniūtę, po metų gimsta mano brolis, kurį tėvai pavadino Žilvinu. Beje, Žilvinas buvo pirmasis tėvo vaidmuo spektaklyje „Eglė – žalčių karalienė“, - pasakojo V.Kanclerio duktė. Dalios brolis Žilvinas, anot pašnekovės, anksti suvokė, kad režisierius yra pats blogiausias žmogus pasaulyje, nuo kurio besąlygiškai priklauso aktorius, ir jis nusprendė nepriklausyti teatrui. Brolis pasirinko tą kelią, kuriuo norėjo eiti tėvas, – ekonomiką, ir sėkmingai dirba puslaidininkių fizikos srityje, už išradimus yra pelnęs Nacionalinę premiją. „O mane, atvirkščiai, teatras žavėjo. Augau tokioje aplinkoje, kur teatras ir kasdienybė buvo neatskiriami – namie, teatro užkulisiuose, scenoje, svečiuose – visur kalbos sukosi tik apie teatrą. Tėvai mokydavosi namie tekstus, į šias repeticijas įtraukdavo ir mane. Ligi šiol gerai atsimenu, kaip tėvas namie garsiai ir tyliai vaidino Karalių Edipą, mama – Jokastę, o aš iš šono stebėjau jų džiaugsmą, pyktį, nepasitenkinimą, situacijų narpliojimą“, - pasakojo D.Kanclerytė.
Į spektaklius – su tėvu ir seneliu Kartu su tėvu D.Kanclerytei teko vaidinti spektaklyje „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“: V.Kancleris buvo erelis, o ji – ant erelio peties nutūpęs paukštukas. Jiedu kyla į padanges, o paukščiukas atsiplėšia ir šaukia: „Aš – karalius!“. „Vėliau tėtis, rodydamas į mane, juokaudavo – šitas mano akiplėša karalius“, - šiltų santykių neslėpė režisierė. Kartu su tėvu, jo gyvenimo pabaigoje, kai širdis jau buvo apsunkusi nuo ligų, jiedu eidavę į repeticijas: „Tėtis sustodavo, kalbėdavomės apie bet ką, bet ne apie tai, kad jam sunku - jis nenorėdavo parodyti savo silpnumo. Ir savo nebereikalingumą teatre priėmė labai skausmingai. Šiandieną aš suvokiu, kad visą savo gyvenimą sufokusavus tik į darbą ir jo netekus, gyvenimas staiga išslysta iš po kojų - kaip ir nebėra dėl ko gyventi. Tėvas tada nesuvokė, kaip tai neteisinga“, - mąstė režisierė. Vienturtis Dalios sūnus Rokas taip pat labai didžiuodavosi savo seneliu, jiedu sykiu eidavę į spektaklius. „Vytautas Kancleris jau buvo po audringo gyvenimo nurimęs aktorius, senelis, turėjęs laiko mylėti anūkus, o Rokas buvo pirmasis jo anūkas. Ir kai prieš 20 metų 19-metis Rokas žuvo autokatastrofoje, tėtį ši netektis tiesiog pakirto“, - neslėpė pašnekovė. Kino juostai laukia lėšų Todėl šiandieną D.Kanclerytei yra labai svarbu įamžinti atminimą žmogaus, kuris buvo jos tėvas, ir sykiu - garsus menininkas: „Noriu panerti į gylį ir į plotį – parodyti, ką šis žmogus reiškė mano ir kitų žmonių gyvenime, nes, būnant šalia, dažniausiai matydavau tik per kasdienybės prizmę“. Buvę V.Kanclerio bendražygiai vienas po kito iškeliauja, jų nedaug ir belikę – Nijolė Sabulytė, Vytautas Paukštė, Danutė Juronytė, su kuria, tikino D.Kanclerytė, labai daug kūrybinių sąsajų likę po filmo „Tadas Blinda“, kur jis vaidino prievaizdą Edmundą, o ji – grafienę Konstanciją. „Todėl jau šiemet norėčiau įamžinti šių kino legendų prisiminimus, - esu parengusi šio filmo finansavimui gauti projektą Kultūros ministerijos Lietuvos kino centrui. O pirmąjį indėlį jau skyrė Klaipėdos Rotary moterų klubas „Aditė“ ir jos vadovė Jonė Albrechtienė, moteris, labai mylinti teatrą ir pažinojosi mano tėtį, nes teatras pokariu inteligentams atstojo bažnyčią“, - tvirtino D.Kanclerytė. Beje, šiuo metu ji baigia filmą „Sugrįžimas“ apie ikonos sugrįžimą į Lietuvos bažnyčias. * Vytautas Kancleris (1925 – 1997) sukūrė per 140 įvairaus plano charakteringų – herojinių, tragiškų, komedijinių – vaidmenų šalies teatro scenoje bei kine.
|
|
