Ar valstybė turėtų šeimoms kompensuoti dirbtinio apvaisinimo procedūrą?

Taip, turėtų kompensuoti, nes tai - ne tik šeimos, o ir visuomenės problema. Kuo toliau, tuo daugiau šeimų, kurios negali susilaukti vaikų. Manau, kad valstybė pati pirma turėtų stoti į paramą joms. Juk nebekyla klausimų, ar reikia padėti žmonėms su negalia, ligoniams. Mano įsitikinimu, dirbtinis apvaisinimas, kuris taikomas apibusiu vyro ir moters sutarimu, yra tik dar vienas jų santykių ir meilės sutvirtinimas.

Tai bėda, kurią valstybė, be abejonės, turėtų padėti spręsti, kad ir iš dalies finansuojant, pavyzdžiui – 80 proc. Dirbtinio apvaisinimo procedūra pasakiškai brangi ir nebūtinai pavyksta iš pirmo karto. Žinau, kad dabar itin daug šeimų susiduria su šia problema, savo jaunystėje taip pat pažinojau porų, negalėjusių susilaukti palikuonių. Etikos klausimų šioje situacijoje man nekyla: veidą ištampyti - moralu, o labai rimtoje bėdoje padėti - nemoralu?

- Kadangi su šia problema neteko susidurti, sunku vertinti. Dar sunkiau įsivaizduoti, ką jaučia tėvai, negalėdami susilaukti vaikų. Žvelgiant iš žmogiškosios pusės – taip, žinoma, turėtų ir valstybė prisiimti atsakomybę, lygiai taip, kaip rūpinasi ligoniais, kurių gydymas be galo brangus. Tačiau iš dalies teisi ir bažnyčia, akcentuojanti moralinius problemos aspektus. Neturiu tvirtos nuomonės šiuo klausimu.

Dirbtinio apvaisinimo procedūra vienareikšmiškai turėtų būti finansuojama. Pirma - daugelyje šalių tai daroma jau seniai. Antra - daugumai šeimų, kurios negali susilaukti vaikelio, procedūra yra per brangi. Diskutuoti galima nebent apie tai, kurią dalį reikalingos sumos valstybė turėtų kompensuoti. Kiek realiai šeimai kainuoja pastangos susilaukti atžalos, priklauso nuo to, su kokiu nevaisingumu pora susidūrė, kaip su problema kovojama. Brangūs jau vien stimuliacijos vaistai, hormonai. Be to, procedūra ne visada pavyksta iš pirmo karto, todėl šeimos priverstos investuoti tūkstančius. Pagrindinė nevaisingumo priežastis - mūsų gyvenimo būdas, įvairūs aplinkiniai veiksniai. Nevaisingumą lemia infekcijos, kiaušintakių nepraeinamumas. Amžius - taip pat svarbus faktorius - nuo 35-erių vaisingumas mažėja natūraliai, o šiandienos moterys – karjeristės, linkusios atidėti motinystę. Būna ir taip, kad pritrūksta kantrybės bandyti - ginekologai poros nevaisingumą pripažįsta, jei rezultato nėra po dvejų metų reguliarių lytinių santykių su tuo pačiu partneriu. Gerokai pakitęs ir visuomenės požiūris į dirbtinį apvaisinimą – tai pripažįstama kaip normali procedūra.

Kalbino Viktorija VAŠKYTĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS