|
|
|
Šalia ramaus žmogaus vaikas pagyja greičiau
Tradiciškai metų pabaigoje Kretingos socialinių paslaugų centras vaikų įtėvius, globėjus ar besirengiančius jais tapti, šios srities specialistus pakvietė pokalbiui. Šį kartą – su psichodramos terapeutu, psichologu Evaldu Karmaza, pasidalinusiu strategijomis bei metodais, sprendžiant vaikų ir paauglių elgesio problemas.
Įsivaikinimą lydi stigmos Anot Kretingos socialinių paslaugų centro Pagalbos šeimai tarnybos socialinės darbuotojos Astos Sakalauskienės, Kretingos rajone, lyginant su Lietuvos vidurkiu, institucinės globos atvejų nedaug – specialistai stengiasi kiek įmanoma ilgiau išsaugoti vaikus biologinėse šeimose, ir tik kraštutiniais atvejais vaikai atskiriami nuo savo gimdytojų. Kita vertus, globėjais dažniausiai tampa giminaičiai - svetimų vaikų ir su jais ateinančios didžiulės atsakomybės žmonės prisibijo. „Lietuvoje vis dar labai svarbus kraujo ryšys. Net ir santuoka su kitataučiu dažnam lietuviui yra kraujo sugadinimas. Todėl svetimas vaikas laikomas kitokiu, o tokį įsivaikindamas, tarsi kažką išduodi“, - aiškino E.Karmaza. Psichologo teigimu, lietuviai labai dažnai nori kristalinio skaidrumo vaiko – tobulo, gero, be negalių, jei retkarčiais ir besielgiančio blogai, pasitaisančio per pusvalandį ir po vienintelės pastabos. Norėdami išvengti problemų, būsimi įtėviai dažniau renkasi kūdikius, visai mažus vaikus, o paauglių galimybės rasti šeimą tirpsta su kiekvienu gimtadieniu. Kiekvienas atvejis – ypatingas Istorijos, kaip šeimos ateina į globą ar įvaikinimą, be galo skirtingos – močiutės, auginančios be tėvų likusius anūkus, vyresnėlės sesės, globojančios jaunesniuosius, žmonos, meilę dalinančios savo ir savo vyro vaikams, biologiniais tėvais taip ir netapę sutuoktiniai, galų gale - socialiniai darbuotojai, kasdien įvairiomis formomis susiduriantys su globojamais, globojančiais, norinčiais globoti ar atvirkščiai - nebegalinčiais pakelti šios atsakomybės. Vieni globėjai taip ir nesusiduria su didesnėmis bėdomis, kiti - globojamus vaikus lygina su lagaminais be rankenų, kuriuos sunku nešti, bet gaila palikti, tretiems nebepavyksta apie globotinius kalbėti be ašarų, nes jų elgesio problemos jau peržengė ne tik namų, bet ir įstatymų ribas. Anot E.Karmazos, kiekvienas turi atrasti savo asmeninius receptus, kaip bendrauti su vaiku, kaip keisti jo elgesį, kaip susikalbėti, nes kad ir koks geras metodas bebūtų, jis puikiai veikia vos 20 proc. atvejų, kitiems bus bevertis. Po tylos vualiu Kretingoje šiuo metu yra apie 50 globėjų šeimų. Pasak Socialinių paslaugų centro darbuotojų, pasiryžus globai, įprasta apie tai nekalbėti – tiek globėjai, tiek globojami vaikai nenori, kad kas nors žinotų apie jų situaciją, nors mažuose miesteliuose jų istorijos seniai tapusios viešomis paslaptimis. Tyla tampa prieglobsčiu ir atsiradus problemoms, kurios beveik neišvengiamos. „Mūsų šalyje apskritai nelengva pripažinti, kad turi sunkumų. Ypač sunku globėjams – jie atiduoda save, savo namus, aplinką vaikui, tikėdamiesi iš jo gero atsako, o gauna blogą, tuomet aplanko jausmas, kad kažką daro ne taip. Labai nelengva išmokti sau pasakyti, kad tai - sunkus periodas, kurį reikia išmokti pereiti“, - sakė E.Karmaza. Egoizmas – į naudą E.Karmazos manymu, net ketverių metų vaikas gali gerokai apsunkinti gyvenimą savo tėvams ar įtėviams. Tačiau tam, kad keistųsi vaiko elgesys, pirmiausia reikia padirbėti su biologiniais ar psichologiniais jo tėvais, arba tuo asmeniu, su kuriuo vaikas labiausiai susijęs, - reikšmingu žmogumi. „Vaikams mamos reikia labai nedaug, bet jos reikia kokybiškos, todėl nebijokite rūpintis savimi, pamiršę vaiką, - aiškino E.Karmaza. - Jeigu jaučiatės „ant ribos“ – laikykite atstumą, neikite pas vaiką bet kokia kaina, nes būtent jūs tuo metu esate pavojingiausias žmogus šeimoje“. Anot E.Karmazos, suaugusiems būtinos poilsio pauzės ir savas fotelis namuose - jauki ir rami vieta atokvėpiui. Antraip išauga tikimybė susirasti naują draugą – vyną arba vaistinę. „Jeigu šiandien nežinote, ką daryti su vaiku, – tai normalu. Normalu mažyliui pasakyti - aš žiūriu į tave ir galvoju, kaip man tau padėti pakeisti šį elgesį, ir dar nesugalvojau. Taip prasideda žaidimas - pats vaikas ima galvoti apie savo elgesį“,- kalbėjo E.Karmaza. Psichologas taip pat patarė sudaryti nerašytas sutartis su keletu vaikus globojančių šeimų ir nors kartą per mėnesį susitikti pasilabinti bei kartu padūsauti. Spygliuota paauglystė Kai vaikui sueina 11-12 m., galimybės jį pakeisti mažėja, todėl ir tėvams, ir globėjams reiktų pradėti mokytis priimti jį tokį, koks yra. Šiems jaunuoliams tėvų įtaka pasidaro minimali, atsiranda naujo reikšmingo žmogaus poreikis, juo dažniausiai tampa kažkas iš draugų. „Geriausias patarimas globėjams šiuo laikotarpiu – susipažinkite su paauglio draugais. Nebūtinai tiesiogiai, užtenka socialinių medijų, to paties „Facebook“, - įsitikinęs E.Karmaza. Kontaktas su vaiko draugais, bandymas per juos aiškintis, ką vaikas išgyvena, gali duoti gerų rezultatų. „Į 15-16 m. paauglį jau reikia žvelgti kaip į suaugusį žmogų, aiškiai jam pasakyti: aš tavo gyvenimo negyvensiu, tu turi su manimi tartis – dėl maisto, pinigų, pasekmių“, - patarinėjo psichologas. Nebijoti piktų minčių Pasak E.Karmazos, pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria paauglius globotinius auginančios šeimos – nesėkmingi bandymai susitarti su vaiku, vaiko kova už savo gerovę, pinigus per agresiją, atsiribojimas nuo tėvų. Dažnai chroniško piktybiškumo priežasčių tėvai net negali nulemti. Apskaičiuota, kad iki 18 metų vaikas vien per televiziją pamato 200 tūkst. smurto scenų ir apie 16 tūkst. suvaidintų žmogžudysčių, prisideda ir agresyvūs kompiuteriniai žaidimai. E.Karmazos nuomone, vaikai nenoromis prikaupia agresyvaus elgesio vaizdinių. „Jeigu jūs turite blogų minčių, dar nereiškia, kad jas išpildysite, tas pats galioja ir vaikui. Tačiau jei nėra savikontrolės, vaikai, prisirinkę elgesio taisyklių, padaro tai, ko galbūt nenorėjo padaryti“, - sakė psichologas. Psichologo nuomone, žmonės gali galvoti blogai – čia psichologija ir kertasi su krikščionybe, kur net blogos mintys reiškia nuodėmę: „Kiekvienas žmogus turi piktąją pusę. Svarbu pamatyti tą neapykantą ir neleisti jai peraugti į agresiją bei žalojimą“.
|
|
