Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Grafų Tiškevičių rūmų duris pravėrus

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2014-11-21

Šį rudenį, radus paslėptus grafų Sofijos ir Juozapo Tiškevičių kapus, visuomenė susidomėjo, kokie žmonės buvo Kretingos dvaro valdytojai, kūrę miesto gerovę, kokiomis charakterio savybėmis žavėjo ir kokių žmogiškų silpnybių turėjo. Apie tai su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais pasidalijo Kretingos miesto istorijos žinovas muziejininkas Julius Kanarskas.

Juozapas (1835-1899) ir Sofija (1837-1919) Tiškevičiai – Kretingos dvaro valdytojai, atnešę į miestą pa

Sofijos sarkofage rastas vestuvinis žiedas su įspausta data – 1861.06.29 - darsyk patvirtina Juozapo ir Sofijos sutuoktuvių, įvykusių Barbarovo dvare, dabartinėje Baltarusijoje, datą.

Sofija Chorvataitė buvo kilusi iš vengrų dvarininkų giminės, kurie Stepono Batoro laikais buvo atkeliavę į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, vėliau sulenkėję.

Sofijos motina Klotilda Valatkevičiūtė siekė dukterų išmokslinimo – dėl to 3 metus su jomis buvo išvykusi į Vakarų Europą, kad šios įgytų žinių ir manierų.

„O Juozapas iš esmės užaugo be tėvų - jo tėvas Juozapas Mykolas mirė, kai berniukui buvo vos 9-eri, ir jis buvo išsiųstas mokytis į Peterburgą, kur jo auklėjimu rūpinosi guvernantė bei kariškiai. Juozapo motina Ona Zabielaitė, kilusi iš Labūnavos dvarininkų, tik finansavo vaiko mokslą. Juozapas perėmė daugybę rusų karininkų įpročių, tarp jų – ir palaido gyvenimo. Ligi vedybų su Sofija jis sugyveno net 3 nesantuokinius vaikus, kuriais, beje, vėliau rūpinosi“, – pasakojo Tiškevičių giminės istoriją daugel metų tyrinėjantis istorikas.

Pirmas Juozapo įspūdis, pamačius Sofiją, buvo ne kažin koks. Tačiau dėdės jį prispaudė, ir, gerai pagalvojęs bei įvertinęs Sofijos savybes, Juozapas apsisprendė ją vesti. Tuomet jam buvo 25-eri, o Sofijai – 23-ji.

„Jo vaikai – mano vaikai“

Ligi atsikraustant į Kretingą, rusų armijos papulkininkio J.Tiškevičiaus šeima gyveno Vilniuje bei Lentvaryje. Pro Lentvarį buvo nutiesta geležinkelio linija, jungianti Prūsiją su Peterburgu, ir keleiviams tekdavo ilgokai laukti traukinių, todėl jie užsukdavę pasisvečiuoti pas grafus. Ilgainiui toks aktyvus ir triukšmingas gyvenimas grafams pabodo, ir jie iš Zubovų nusipirko apleistą dvarą Kretingoje.

Šį dvarą Tiškevičiai perstatė ir gerokai patobulino, įrengdami Žiemos sodą su egzotiškais augalais ir koralais, kad visus metus jiems primintų vasarą - Palangoje jie turėjo rūmus, kuriuose tik vasarodavo.

Anot J.Kanarsko, Juozapas ir Sofija buvo skirtingi žmonės: ji tvarkė visas dvaro pajamas, o jis – išlaidas. Ūkinis gyvenimas ir dvaro klestėjimas iš esmės gulė ant Sofijos pečių. Ji pirko senus dvarus, kad vaikams užaugus aplink esantis miškas neštų ekonominę naudą.

Sofija pagimdė 12 vaikų, tačiau iš jų išgyveno tik 8: mirė vos gimę du pirmieji jų vaikai – Sofija ir Juozapas bei du paskutinieji – Juozapas Motiejus ir Kazimieras.

„Iš laiškų ir atsiminimų yra aišku, kad Sofija užaugino ir 3 nesantuokinius Juozapo vaikus – dukteris Teklę ir Mariją bei sūnų. Kai Teklė atvyko į dvarą, ją pamačiusi Sofija buvo nusiteikusi priešiškai. Bet mirus savo pirmagimei – taip pat Sofijai, ji pamanė, jog tai yra Dievo bausmė už tai, kad nepriėmė Teklės“, - tvirtino J.Kanarskas. Nuo to laiko ir nesantuokiniais vaikais ji ėmė rūpintis lyg savais. Ir jeigu Sofijai kas dėl to papriekaištaudavo, ji sakydavo: „Jo vaikai – mano vaikai“.

Nesantuokiniai Juozapo vaikai buvo įvaikinti, tačiau giminės titulų jie nepaveldėjo – dvare juos augino ir išleido už dvaro valdytojų: Teklę – Baltarusijoje, o Mariją – Odesoje. Yra žinoma, kad Marija gavo rentą, bet sunkiai susirgusi prašė Sofijos tarpininkauti, nes valdytojas 2-3 metus jai nepervedęs pinigų.

Rūpinosi dvaro kumečiais

Sofija taip pat labai rūpinosi ir dvaro tarnautojų vaikais, ji įkūrė prieglaudą našlaičiams. „Arklininko duktė prisiminė, kaip Kazė Akmenalė buvo rasta tvenkinio pakrantėje tarp akmenų, dėl to taip praminta, - grafienė ją užaugino ir ištekino už Dimitravo ūkininko“, - liudytojų raštais rėmėsi muziejininkas.

Grafai dvare rengdavo kalėdines eglutes, ir savo vaikams duodavo pinigų, kad šie nupirktų dovanų kumečių vaikams. Per šventes Žiemos sode prie vieno stalo sėsdavo dvarininkai, kito – tarnautojai, o trečio – kumečiai. Netgi kumečių vaikai būdavo mokomi kalbų – prancūzų, anglų, rusų.

Dvare būdavo kalbama lenkiškai, tačiau grafas Juozapas ir jo sūnus Aleksandras mokėjo ir žemaitiškai.

„Įprastai manoma, kad dvarininkai yra baudžiauninkų išnaudotojai. Bet buvo ne visai taip: dvarininkai suprato, kad dvaro pajamos priklauso nuo to, kaip gyvena kumečiai. Žmonės, kurie jiems dirba, privalo būti sveiki. Dėl to Tiškevičiai pastatė ligoninę, o kol jos nebuvo, kviesdavo daktarą iš Klaipėdos ir netgi – Karaliaučiaus, o vėliau, kai susirgo Juozapas, gydytojas apsigyveno dvare. Taigi nemokamas gydymas – ne socializmo ir netgi ne kapitalizmo, o feodalizmo, kokiam priskiriamas dvarų periodas, reiškinys“, - patikino J.Kanarskas.

Tiškevičių dvaro žmonės, išėję į pensiją, vadinamieji ordinarai, apsigyvendavo kumetyne, jiems būdavo skiriamos pensijos natūra – grūdais, produktais, malkomis.

Paneigė Sofiją burtininkavus

J.Kanarskas paneigė plintančią legendą apie tai, kad grafienė Sofija užsiiminėjo spiritizmu ir mėgo burtus. „Nėra jokių įrodymų, per daugybę metų apie tai neužsimenama nei dukterų, nei pažįstamų laiškuose. Atvirkščiai, grafienė buvo labai tikinti ir asketiška moteris. Nuotraukose jos kambaryje niekur nemačiau nei paslaptingų veidrodžių, kuriuos, neva, ji turėjo įsirengusi Palangos „Zofijos“ viloje, vėliau pervadintoje „Anapiliu“. Žmonės atsimena toje viloje buvus vėjo vargonėlius, bet aš manau, kad tai susiję su muzika, o ne su burtais“, - sakė muziejininkas.

Grafienė Sofija buvusi labai taupi –netgi vaikų išlaidas griežtai registravo namų ekonomijos knygoje.

„Grafas Juozapas – kariškis, turėjęs net 25 kazokų apsaugą, paniškai bijojo pelių. Jo lova priminė narvą – buvo aklinai apkalta raudonmedžiu. Taip pat buvo apkaltos ir lovos palivarkuose“, - juokėsi J.Kanarskas.

J. Tiškevičius labai gerbė moteris: net sutikęs pėsčią baudžiauninkę, užsodindavo ją ant žirgo ir parlydėdavo namo eidamas greta.

Prie Jurgio Pabrėžos kapo mėgdavę sėdėti elgetos: kad nešlaptų, grafas įrengė jiems stoginę.

Anksčiau nebuvę tilto per Pastauninką, dabartinėje Vilniaus gatvėje, žiemą žmonės rogėmis leisdavosi žemyn nuo sankasos. Sykį grafui kažkieno paleista sniego gniūžtė pamušė akį, ir šis įsakė įrengti akmeninį tiltą.

Grafas nutiesė ir pirmąjį šaligatvį Kretingoje, vedantį nuo bažnyčios per parką į dvarą, ir juo uždraudė jodinėti. Sykį užsimiršęs pats sėdo ant žirgo, bet parko sargas jį nubaudė, kaip ir kitus, ir už tai gavo grafo premiją. Po parką žmonės galėjo laisvai vaikštinėti – grafas jiems tik uždraudė vedžioti šunis ir skinti gėles.

Telefono ryšys su dvarais

J.Tiškevičius labai domėjosi naujovėmis bei technologijomis. 1874 m. jis pirmasis iš dvarininkų įsirengė telegrafą ir telefoną, kuris sujungė ne tik Kretingą su Rietavu, bet ir su visais savo palivarkais Lietuvoje ir Baltarusijoje, - jų iš viso turėjo 27 savo valdomose kone 0,5 mln. ha žemėse.

Savo dvare jis įrengė ir pirmąją hidroelektrinę visoje Rusijos imperijoje, kuri pradėjo veikti 25 m. anksčiau, negu Rietave.

„Kai atsirado pirmieji automobiliai, grafas labai norėjo jį įsigyti. Tačiau jau sunkiai vaikščiojo ir negalėjo pats nuvykti jo apžiūrėti. Juozapo duktė tuo metu lankėsi Italijoje, jis prašė ją nuvykti į Vokietiją apžiūrėti ir įvertinti, ar tai - patogi priemonė. Ji atrašė: tau, tėveli, bus sudėtinga, nes automobilis labai krato. Po 20 m. jo sūnus Aleksandras pirmasis į Kretingą atvarė žmonių pramintą raudonąją briką“, - kalbėjo J.Kanarskas.

„Grafą kamavo plaučių ligos ir kosulys, kurį naktimis girdėdavo dukterys kitoje rūmų pusėje. Jis miegodavo pusiau sėdomis. O grafienė slaugė vyrą tarsi medicinos sesuo – miegodavo su chalatu-pižama, kad pašokusi atneštų vaistų. Manoma, kad paskutiniais gyvenimo metais Juozapo plaučiuose ėmė kauptis vanduo. Tai įvyko po stipraus peršalimo, kai jis su mėgstamu žirgu anksti pavasarį perplaukė ledinę upę. Profesorius iš Karaliaučiaus bandė operuoti grafą, bet pradūrė arteriją ir jis mirtinai nukraujavo. O grafienė Sofija mirė iš senatvės“, - į Kretingos didikų gyvenimą iš šalies pažvelgė J.Kanarskas.

*

Pagal Kretingos dvaro tradiciją, mirusieji būdavo aprengiami jų mėgstamais rūbais: grafienė Sofija palaidota su užlopyta suknele bei pamėgtu našlės šydu, kurį nešiojo net 3 dešimtmečius po vyro mirties, o anksti mirusi jų anūkė Marija - su adytomis kojinėmis.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas