|
|
|
Benamiai nori namų, o ne ligoninės
Artėjant žiemai Kretingos rajono valdžia suskato ieškoti vietos, kur laikinai įkurdinti benamius. Nusitaikyta į Salantų ligoninę, tačiau benamiai purtosi net minties, kad reiktų gyventi ligoninės palatoje, bet jie norėtų nakvynės namų Kretingoje. Lėšos liktų ligoninėms Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorius Virginijus Domarkas išvien su Kretingos ligoninės ir Salantų PSPC vyriausiaisiais gydytojais Ilona Volskiene ir Tomu Skliuderiu bei Socialinių reikalų ir sveikatos skyriaus vedėja Danute Blagniene aptarė problemą, kur peržiem laikinai įkurdinti namų neturinčius žmones. „Turime būti pasirengę tam atvejui, jeigu staiga gautume pranešimą, kad gatvėje šąla žmogus. Privalome pasirūpinti, kad per šalčius benamiai nesiglaustytų pašiūrėse ar gatvėse. Yra dvi galimybės: arba tartis su Gargždų nakvynės namais ir mokėti jiems už paslaugas, arba apgyvendinti savo rajono ligoninėse, įrengiant tam skirtas palatas. Šiuo atveju ir pinigai liktų savoms gydymo įstaigoms“, - kalbėjo V.Domarkas. Savivaldybė už paslaugas, anot jo, mokėtų iš biudžete ekstremaliems įvykiams numatytų lėšų. Anot D.Blagnienės, steigti nakvynės namus nėra tikslinga, nes Savivaldybei juos išlaikyti kainuotų brangiai. Tarkim, Gargždų nakvynės namuose vieno benamio išlaikymas mokesčių mokėtojams kainuoja 1,5 tūkst. Lt, o diena – 50 Lt. „Tačiau Kretingoje per daugiau kaip du dešimtmečius, kiek dirbu, nėra buvę nė vieno atvejo, kad ateitų namų neturintis žmogus ir paprašytų jį kur nors apgyvendinti. Kurgi benamiai peržiemoja, neįsivaizduoju. Benamiai – gana solidarūs, šaltuoju metu glaudžiasi vieni pas kitus“, - svarstė D.Blagnienė. Ligoninės nepageidauja benamių Užtat ne tik kas žiemą, bet ir kitu metų laiku su benamių problema susiduria Kretingos ligoninės Priėmimo – Skubios pagalbos skyrius. „Suskaičiavome, kad pakaitomis šiemet jau apsilankė ligi 40 tokių asmenų. Turime po laiptais jiems atskirą patalpą, ten jie išsimaudo, permiega, jeigu reikia, suteikiame ir pagalbą. Personalas rytą iš gailesčio pamaitina savo sumuštiniais ir išleidžia juos į gyvenimus“, - sakė I.Volskienė. Tačiau apgyvendinti kuriam laikui tokių klientų, tikino I.Volskienė, jie neturį jokių galimybių – nei patalpų, nei personalo. „Jeigu apsigyventų 1-2 žmonės, išsyk atsirastų kitokių socialinių problemų: pas juos pradėtų būriuotis draugai. Argi kitų palatų ligoniai norėtų tokių kaimynų? Nesu girdėjusi, kad aktyvaus gydymo įstaigoje būtų glaudžiami benamiai“, - stebėjosi ji. Jai pritarė T.Skliuderis: „Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje nesame pasirengę teikti tokią paslaugą, ambulatorijoje – taip pat. Per dešimt metų permiegoti buvo įsiprašęs tik vienas žmogus, nors šiaip pas mus gydomi labai įvairaus socialinio kontingento žmonės“. Dėl galimybės teikti benamių prieglaudos paslaugą, jis sakė, turįs gerai apsvarstyti ir Savivaldybei atsakyti kitą savaitę. Jeigu Salantuose būtų įkurdinta palata benamiams, juos ten nuvežtų Socialinių reikalų ir sveikatos skyriaus autobusu.
Patinka katino gyvenimas „Kur – į Salantus? Na ne, - atšovė 46-erių Rita Kuzminskaitė, kretingiškių praminta pačios gražiausios gėlės vardu, tarp kitų varguolių Pranciškonų vienuolyne belaukianti labdaringų pietų. - Aš jau dvejus metus gyvenu pas draugą: kai jis sėdo parų, teko kelias naktis permiegoti Priėmimo skyriuj. Kartais pagalvoju: o jei draugas vėl sėstų, arba patektų į ligoninę, arba numirtų, neturėčiau kur gyventi. Aš esu nepriklausoma, vaikštau sau viena pati, kaip katinas. Man patinka toks gyvenimas: aš vos sulaukiu ryto - šeštą jau ant kojų. Konteineriai pilni visokio gėrio, šalia – maišai drabužių, pati nešioju tik tuos, kurių nebeparduodu“. Moteris visgi prisipažino, jog norėtų turėti savo stogą, bet nežinanti, kur eiti jo prašyti. O paklausta apie darbą, atšovė: „Jeigu neturi kur gyventi, apie darbą negali nė galvoti – nepajėgtum nė gatvės šluoti“. R.Kuzminskatė sakė, kad kitų į labdaros valgyklą besirenkančių gyvenimai jos nedomina: „Kiekvienas turime savo draugus. Man nerūpi, kaip gyvena kiti, kur miega. Pažįstu tik vieną benamį, kuris glaustosi kur papuolė“. Tačiau tądien labdaros valgykloje šis nepasirodė. Kovoja tik už savo gyvenimą „Šiandien - pašalpų diena. Suskaičiavau, kad tebuvo 12 valgytojų, o įprastai būna dukart, triskart daugiau“, - kalbėjo labdaros valgykloje pasisotinę Jonas ir Virgis. Jie tikino, kad Kretingoje benamių esą kelios dešimtys, bet per šalčius visi susiranda, kur prisiglausti: „Kas tarp „Mėguvos“ griuvėsių, kas į laiptines sulenda – žino, kurios durys be kodų. Teresietės gelbėja. Vien Dupulčiuose viename garaže gyvena 7-8 žmonės. O bermudų trikampyje pernai gyveno bent keli, du ir numirė nuo šalčio. Pašalinis ten neįeitų, ten tik sava chebra renkasi“, - vaizdingai pasakojo vyrai. Jiedu įsitikinę, kad nakvynės namų Kretingoje tikrai reikėtų, - atsirastų žmonių, norinčių juose apsigyventi. Tačiau ligoninė – ne tas variantas, šie žmonės nepakenčia, kai varžoma jų laisvė. Pietus bebaigiąs valgyti Robertas teigė, kad jokių bendruomenių benamiams nereikia - kiekvienas turi savo gyvenimą ir už jį kovoja. 67-erių Genovaitė atviravo namų netekusi gyvenimo saulėlydyje: „Žuvo vyras, mirė duktė, o sūnus įsiskolino ir antstoliai atėmė namus. Likau be nieko. Ištiko insultas. Ketverius metus gyvenau pas teresėles, bet pasakė, kad per ilgai. Kasmet pabūnu slaugos ligoninėse, ir vėl neturiu kur eiti. Dabar gyvenu pas brolį, bet jis nori, kad jau išeičiau“, - verkdama niūrų savo gyvenimą piešė moteris. Kvepia šviežia duona „Jeigu neturėtume savo Olytės, būtumėm niekam nereikalingi. Pasikalbam, o jei kurią dieną jos nebeliks, nebeturėsim kur ateit pasišildyt“, - kalbėjo varguoliai. Olyte jie vadina labdaros valgyklos šeimininkę Apoloniją Bernotienę, kuri jau 23 metus rūpinasi jų pietumis. 11 val. ryto ant stalų jiems garuoja puodai sriubos, pridėta sočiai ne tik raikytos duonos, čia pat pūpso ir kepalai. „Būna, kad pavalgyti čia eina ir gerai gyvenantys žmonės. Sakau, kaip tau ne gėda čia valgyti. O jie sako – nemoku išsivirti. Žinot, vyrai tingi, o čia - visada karštas maistas. Valgai, kiek nori, grietinės į sriubą riebiai pridėta“, - tvirtino R.Kuzminskaitė. Ji gyrė šių namų šeimininkę Olytę ir jos gaminamą maistą. „Duona čia visąlaik šviežia. Kiek metų ateinu, nė sykio nepadėjo senos duonos. Olytė dar pripila trilitrinius sriubos parsinešti namo. Kiti paragavę nepatiki, kad sriuba - iš labdaros valgyklos, sako - nepasakok pasakų“. O 88-erių A.Bernotienė, žinanti kiekvieno varguolio ir jų šeimų gyvenimus, sakė, kad dauguma šių žmonių eina nuo vieno pas kitą, nuomojasi, nebeišsimoka, kol juos išvaro, ir vėl ieškosi, kur prisiglausti. Taip ir sukasi ratas. „Pas Motinos Teresės seseris – labai griežtas vienuolyno režimas, o šio pasaulio žmonės negali prisiderinti, jų kitoks gyvenimo būdas. Pabūna ten iš bėdos, ir vėl veržiasi į laisvę. Savaitgaliais, kai aš neverdu jiems valgyti, nueina pavalgyti pas sesutes, bet jos neturi sąlygų pamaitinti didelių srautų žmonių“, - kalbėjo A.Bernotienė, savo gyvenimą pašventusi vargdieniams. Sulaukia netikėtos paramos A.Bernotienė, prisimindama tą sunkųjį metą, kai sriubos nebūdavę iš ko išvirti, o alkanų žmonių be pietų ji palikti vis vien negalėdavusi, sakė, kad šiandien pas juos yra rojus. „Mumis labai rūpinasi vyskupas Linelis (Linas Vodopjanovas, - aut. pastaba), produktais iš Europos maisto paketų padeda D.Blagnienė. O kiek yra geradarių žmonių, kad jūs žinotumėt“, - tiesdama visą lapą su pačios surašytomis rėmėjų pavardėmis, džiaugėsi A.Bernotienė. Būna taip, tikino šeimininkė, kad geradariai net apsidžiaugia, kai ji paskambina prašydama pagalbos. Iš viso labdaros valgykloje šiandieną pakaitomis valgo apie 150 žmonių, o sriubos kasdien ji išverda 70 žmonių. „Pripilu stiklainius, kad parneštų ir kitiems šeimos nariams, neįgaliems kaimynams. Pridedu lauknešėlius, ko tądien turiu - duonos, miltų, kruopų, taukų“, - pasakojo moteris. Dievo vedimą, ji sakė, savo gyvenime patirianti kasdien, sulaukdama pačios netikėčiausios paramos. „Vienądien pas mane atėjo verslininkas, dirbantis Norvegijoje. Jis prisipažino, kad net triskart į jo sapną atėjo miręs brolis kunigas, kuris jam priminęs, kad dalintųsi su tais, kurie vargsta. Atėjęs klausė, ko mums trūksta, surašiau sąrašą, o jis pripirko produktų gal už 2 tūkstančius. Sugedo skalbimo mašina, nupirko naują. Ir nuo šiol kaskart sugrįžęs paskambina, ir vėl glėbiais pritempia gėrybių“, - džiūgavo moteris.
|
|
