|
|
|
Didžiausia gyvenimo avantiūra: „Tiesiog žinojau, jog privalau likti Čikagoje“
„Jeigu kas nors prieš penkiolika metų būtų pasakęs, jog savo trisdešimtmetį švęsiu Čikagoje su amerikiečiu vyru bei jau susiformavusia artimų draugų kompanija, būčiau garsiai nusijuokusi“, - šypsosi kretingiškė Kamilė Nemeikaitė-Aguirre.
Aktyvi moteris beveik dešimtmetį dirba JAV lietuvių laikraštyje „Amerikos lietuvis“, administruoja vienos lietuviškos kavinės darbą, šeštadieniais Čikagos lituanistinėje mokykloje moko lietuvių literatūros, dalyvauja labdaringoje veikloje ir studijuoja kriminalinį teisingumą Moraine Valley koledže. Kamilė neabejoja - jos gyvenimas JAV buvo nulemtas dar prieš jai gimstant, tačiau tai suprato tik dabar, ėmusi analizuoti praeities įvykius ir suvokusi gyvenimo patirčių, sutiktų žmonių grandinės esmę. „Mano močiutė pasaulį išvydo būtent Čikagoje, tačiau vos dvejų kartu su savo mama grįžo į Lietuvą. Amerikoje liko mano prosenelis su dviem sūnumis. Tikiu, jog tai, kas turi įvykti, būtinai įvyks. Ratas apsisuko: jeigu ne močiutė, tai bent anūkė vaikšto po amerikietiška saule“, - pasakojo Kamilė. - Kada pirmą kartą pajutai, kad Čikaga tapo tavo namais? - Turbūt po beveik aštuonerių gyvenimo metų. Įdomus sutapimas: mano būsimas vyras, nusipirkęs nedidelį butą Čikagos mieste, po dešimties dienų sutiko mane. Dabar jau turime kitus namus, tačiau būtent šis butas išliks ypatingoji mano vieta, kur pirmą kartą pajutau „hipišką“ dvasią, didžiulio miesto energiją, kur pamilau Čikagą, kur prasidėjo mūsų abiejų bendra odisėja. O apčiuopiamesnis jausmas smogė tada, kai po aštuonerių metų, aplankiusi Lietuvą ir sugrįžusi atgal į Čikagą, aiškiai suvokiau - čia mano namai. - Tarsi įprasta jausti nostalgiją gimtiesiems namams. Koks tavo ryšys su Kretinga ir čia likusiu gyvenimu? - Kretinga visada liks mano vaikystės bei paauglystės miestu, lyg tam tikra prisiminimų bei patirčių biblija. Visada maniau, kad tik jų vienų - vaikystės namų - visada nuoširdžiai ilgėsiuosi. Tačiau ilgesys transformuojasi, keičia formą, vietą. Visa mano patirtis svetimoje šalyje be artimų žmonių padėjo man suvokti, jog ypatingų vietų gali būti daug, o namai - tai vidinė būsena. - Kaip bebūtų, į Kretingą periodiškai grįžti. Ar miestas, jo žmonės labai pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį? Koks įspūdis vėl vaikštinėjant Kretingos gatvėmis? - Kai kurių vietų net nebeatpažįstu - nauji pastatai, itin atnaujinta Pranciškonų gimnazija, kurioje mokiausi. Kai gyvenau Kretingoje, ir „Maxima“ atrodė milžiniška, ir beveik dangų siekianti bažnyčia, o Rotušės aikštėje tilpo visas pasaulis. Kita vertus, grįžus mane nustebino dalies žmonių agresyvumas, nepasitenkinimas, lyg ir psichologinis nuovargis ar nusivylimas veide, prastas aptarnavimas įvairiose įstaigose. Kalbu ne tik apie Kretingą, - apie Lietuvą apskritai. Bet, manau, situacija pamažu keičiasi - daugiau žmonių apsilanko užsienyje, pamato, jog bendrauti galima ir negrubiai, humaniškai. - Lyginti Kretingą ir Čikagą būtų beprasmiška, tačiau galime pakalbėti apie amerikiečių ir lietuvių skirtumus... - Amerikiečiai - draugiški, paslaugūs, mandagūs žmonės, atsipalaidavę, pasitikintys savimi. Kita vertus, jie niekada nepasakys tiesiai, ką iš tiesų galvoja, tačiau nepamirš pagirti tavo suknelės. Nemenka dalis nevengia savo kompanijoje pašiepti juodaodžių, imigrantų, nors niekada nedrįstų taip elgtis nepažįstamoje aplinkoje. Amerikiečiai daug dirba, bet kartu ir daug iššvaisto. Jeigu tik trumpam pajaučia nerimą, išeitis viena – piliulė, net ir vaikams. Farmacija tiesiog klesti pardavinėdama medikamentus nuo depresijos. Šiek tiek skaudu, jog mes, lietuviai, esame uždaresnio būdo, susivaržę, nepasitikintys savimi, nors turime galybę potencialo. Lietuvius vis dar kausto „o ką kaimynai pagalvos?“ mentalitetas, tuo tarpu amerikiečiai nuo mažens auklėjami, kad kiekvienas jų ateityje gali tapti JAV prezidentu. - Bendraujant su tavimi susidaro įspūdis, kad Čikagoje Lietuvos daugiau negu pačioje Lietuvoje – tu puikiai kalbi lietuviškai, Čikagoje veikia lituanistinės mokyklos, turite savo spaudą, didžiulę lietuvių bendruomenę. Ar tikrai lietuviai Amerikoje tokie ryškūs, veikiantys, aktyvūs? O galbūt toks įspūdis susidaro todėl, kad žvelgiame į Čikagą per tave – aktyvią, jauną moterį? - Juk ne be reikalo Čikaga vadinama lietuviškiausiu miestu visoje Amerikoje. Turime ne tik dvi dideles lituanistines mokyklas bei dar kelias mažesnes, bet ir galybę labdaros organizacijų, kurių veikloje taip pat dalyvauju, įvairias sporto lygas, kelis savaitraščius, lietuviškų parduotuvių, kavinių, teatro trupių, šokių bei dainų grupių, meno galerijų, Balzeko lietuvių kultūros muziejų, didžiulį Pasaulio lietuvių centrą Lemonto miestelyje, lietuvių kapines. Visą dabartinį „lietuviškos salos“ pamatą sukūrė vadinamieji „dypukai“, į Jungtines Amerikos Valstijas atvykę po Antrojo pasaulinio karo ir įprasminę tėvynės ilgesį didžiais darbais. Šiandien iniciatyvą perėmė „trečiabangiai“, į Ameriką atkeliavę prieš 10 - 14 metų. Tiesa, pastebiu, kad nemenka jų dalis jau susirado antras puses, sukūrė šeimas, išmoko anglų kalbą ir ėmė bendrauti ne tik su tautiečiais, bet ir kitataučiais. Todėl natūralu, jog neretai Ryčio Cicino pasirodymą ar tradicinę Joninių šventę iškeičia į „U2“ koncertą. O aktyvumas visada priklauso nuo žmogaus – jei jis Lietuvoje buvo visuomenininkas, patekęs į kitą erdvę taip pat anksčiau ar vėliau imasi idėjinės veiklos. - Tą patį galima pasakyti ir apie tave - dar mokykloje pradėjai lankyti Jaunųjų žurnalistų būrelį, studijavai žurnalistiką Vilniuje, praktikavaisi „Pajūrio naujienose“, tačiau svajonę rašyti iki galo įgyvendinai būtent Amerikoje. Darbas laikraštyje „Amerikos lietuvis“ tau svarbus iki šiol? - Šiuo laiku, kai žiniasklaida vis labiau transformuojasi, nebereikalauja kokybės, kai žurnalistai tiesiog nuperkami, o populiariausiomis publikacijomis tampa paskalos, darbą išeivijos spaudoje regiu kaip tam tikrą misiją. „Amerikos lietuvis“ leidžiamas jau daugiau negu keturiolika metų ir turi daugiausia skaitytojų. Esu tikra, jog dar po kelių dešimtmečių jo straipsniai, kitų laikraščių publikacijos taps tam tikru lietuvių gyvenimo JAV metraščiu. Tačiau ateityje darbo kryptį planuoju keisti kardinaliai. - Trumpam sugrįžkime į pačią pradžią – kas paskatino vykti į daugelio svajonių Ameriką ir galų gale ten likti? - Su drauge planavome JAV praleisti vos vieną vasarą - šiek tiek užsidirbti, pakeliauti ir grįžti. Ilgai spyriojausi dėl šios kelionės, nes buvau savimi nepasitikintis mamos vaikas - studijų metais iš Vilniaus į Kretingą lėkdavau kas antrą savaitgalį. Atvykusios įsikūrėme viename Mičigano valstijos miestelių, įsidarbinome viešbutyje. Vėliau persikėliau į Čikagą, dirbau kavinėje, po kelių mėnesių susiradau ir antrą darbą - tuometiniame išeivijos laikraštyje „Langas“, po jo sekė „Amerikos lietuvis“. Tiesiog vieną karštą liepos mėnesio rytą per visą esybę kirto žinojimas, lyg tam tikras dežavu, kad aš tiesiog privalau čia likti, jog priklausau šiai šaliai. Tiesiog taip. Kito paaiškinimo neturiu, nes jo nėra. - Kas buvo sunkiausia pirmaisiais mėnesiais tau, lietuvaitei iš periferijos, multikultūriniame Amerikos didmiestyje? - Įveikti pačią save, persilaužti psichologiškai ir, kad ir kas benutiktų, išlikti stipriai, nes pokytis buvo išties ekstremalus. Paneigti visą saują savo įsitikinimų, jog to negaliu, ano nesugebėsiu, trečio nepadarysiu. Daug ko išmokau ir visomis prasmėmis užauginau save iš naujo. Ilgą laiką negalėjau priprasti prie paprasčiausių buitinių skirtumų - į kiekvieną gėrimą beriamų ledo kubelių, įspūdingų porcijų, keisto maltos mėsos skonio, amerikiečių meilės užkandinėms, didžiulių lovų, sriubos be grietinės. Kai ką įsisavinau, kai ko netoleruoju iki šiol. Nėra Amerikoje taip viskas paprasta ir gera, kaip gali pasirodyti iš šalies - nuolatinė graužatis, jog nesi šalia savo artimųjų, draskanti tapatybės krizė, kas aš esu - nei amerikietė, bet ir nebe visai ta, kuri išvyko iš Lietuvos, greitas gyvenimo tempas, itin paplitusi bei skatinama beprotiško darbo laiko ir nuolatinių viršvalandžių kultūra, kai naujaisiais dievais bei fanatiškomis siekiamybėmis tampa socialinė padėtis, statusas, pinigai, itin išsivysčiusi vartojimo kultūra, kasdieniniai dviejų politinių partijų spektakliai, rasizmas, nenormalūs sveikatos priežiūros paslaugų įkainiai, žaibiškai augantis nutukusių vaikų skaičius. Niekur nėra ir nebus idealu. Viskas priklauso nuo požiūrio ir gebėjimo atsirinkti, kas svarbu, o kas visai ne. - Galima sakyti, kad Amerika tau davė viską - meilę, darbą, galimybes realizuoti save įvairiose srityse, vėl grįžti prie studijų. Tai tarsi dar vienas amerikietiškos svajonės išsipildymo scenarijus. Ko norisi linkėti Lietuvai, žvelgiant iš tavo perspektyvos? - Amerikoje mane žavi laisvė. Laisvė būti tuo, kuo nori - panku, gote, pižaminių kelnių gerbėja, įmantrių šukuosenų ikona, homoseksualiu nevedusiu keturiasdešimt penkerių metų vyruku, gyvenančiu tėvų namuose - be akivaizdžių patyčių, apkalbų ir pamokslų. Labiausiai norėčiau, kad ir Lietuvoje kada nors ateitų suvokimas, kad šiandienos žmogui negali būti grūdamas mūsų senelių ar tėvų įsivaizduojamo sudėlioto gyvenimo modelis - mokslai, karjera, sutuoktuvės, namas, vaikai. Ir būtent tokia tvarka ir būtent iki tam tikro amžiaus. Tai supratau būtent Amerikoje. Emigracijos tikrai neskatinu, tik, mano nuomone, sveika pamatyti kitokį pasaulį, kad ir kokia šalis tai būtų - tai jokiais litais, eurais ar doleriais neišmatuojama patirtis.
|
|
