Lietuvoje randa raktą nuo užmaršties durų

Kiekvienas lietuviškas žodis, poezijos eilutė, liaudies pasaka 58-erių Maskvos rašytojų sąjungos narei, poetei ir vertėjai Jelenai Pečerskajai – lyg Lietuvoje atrastos lobių skrynios perlai, menantys senovės istoriją, pagonybę, atskleidžiantys pasakojimus, kurie Rusijoje ir kitose šalyse jau pamiršti.

Lietuvos pajūryje patirti įspūdžiai, gamtos vaizdai atgyja Rusijos poetės ir vertėjos Jelenos Pečerskajos kūryboje, o mūsų liaudies kultūra ir kūryba rašytojai atsako į daugelį klausimų.

Jaučia atradusi Atlantidą

Pažintis su mūsų kraštu, anot J. Pečerskajos, prieš 14 metų prasidėjo visai netikėtai – akiai užkliuvus už pigaus kelionių pasiūlymo į Palangą.

„Kadangi mano gimtadienis gruodžio pabaigoje, tai ir pamaniau: „O, bus romantiška čia sutikti Naujus metus“. Sniegu pasidengusi Palanga iškart paliko didelį įspūdį“, – pasakojo poetė.

Nuėjusi pas advokatą ir gavusi patvirtinimą, kad, nors ir nėra Lietuvos pilietė, bet nekilnojamojo turto įsigyti gali, J. Pečerskaja nusipirko butą Palangoje. Čia kiekvieną vasarą ji praleidžia į save gerdama lietuvių kultūrą, kalbą, gamtos grožį.

Anot vertėjos, šioje šalyje jai viskas įdomu. Ji nuolat galvoja ir rašo apie Lietuvą, čia viešėdama veda kelionių užrašus, o kai išvažiuoja, labai ilgisi mūsų krašto, ypač – Kretingos, Klaipėdos, Žemaitijos. Vis traukia grįžti atgal. Kodėl? Moters žiniomis, jos senelis iš tėvo pusės yra gimęs Lietuvoje. Kuriame mieste, re- gione – neaišku, bet, J. Pečerskajos spėjimu, greičiausiai, kad Žemaitijoje, todėl jai šis kraštas toks artimas. Apie senelį šeimoje niekas nenorėjo kalbėti, tai buvo juodas giminės puslapis, nes, jam išvykus į Ukrainą, J. Pečerskajos tėvą įsivaikino kitas vyras. Dėl to rašytoja neturi ir lietuviškos mergautinės pavardės.

Mūsų kultūroje, liaudies kūryboje ji atrado atsakymų į klausimus, kurie seniai kėlė smalsumą.

„Labai domiuosi indoeuropiečių istorija, o Lietuvoje, šalyje, kuri paskutinė Europoje priėmė krikščionybę, išlikusi ta senovės, pradžių pradžios dvasia. Čia daug tokių dalykų, kurių nerasčiau niekur kitur. Čia jaučiuosi taip, lyg atradusi Atlantidą“, – sakė rašytoja.

Rusijoje yra išlikęs paprotys skaičiuoti, kiek kartų sukukuos gegutė – tiek metų gyvensi. Pasak J. Pečerskajos, iš kur atsirado toks prietaras ir kodėl skaičiuojami būtent gegutės kukavimai, o ne, pavyzdžiui, gaidžio kakariekavimai, ji ilgai negalėjo paaiškinti. Atsakymą surado tik lietuviškose pasakose, kuriose atgyja pagonybės laikų deivė Laima, Dalia.

„Gegutė buvo Laimos paukštis, todėl ir skaičiuojami kukavimai“, – teigė moteris.

Svarbi kalbos mąstysena

J. Pečerskajos noro studijuoti literatūros institute niekada nepalaikė šeima.

„Tėvai nusprendė, kad būsiu anglų kalbos mokytoja, todėl pirmiausia baigiau anglų kalbos filologiją. Bet palaikymo iš jų nesulaukiau ir po kelerių metų, rinkdamasi antrą specialybę. Tėvai netikėjo, kad galiu padaryti karjerą rašydama, todėl slopino mano norą rašyti. Svarbiausia man vis tiek buvo ir yra poezija, todėl siekiau savo svajonės“, – sakė poetė.

J. Pečerskają, kaip filologę, sužavėjo lietuvių kalba. Anot jos, dėl senovinių, gramatinių žodžių formų mūsų kalbą ji įsimylėjo iškart – nedvejojusi pradėjo kelionę kalbos labirintais. Skaitė lietuvių liaudies pasakas, sakmes, mūsų kraštiečių poeziją. Iš pradžių, anot jos, buvo labai sudėtinga, nestigo klaidų, bet tikslo išmokti lietuviškai siekė atkakliai. Jo link ir dabar žengia savarankiškai mokydamasi – skaitydama, versdama.

Nors kalbėti ir rašyti lietuviškai moteriai nėra lengva, bet jau apie šešerius metus ji į rusų kalbą verčia lietuvių poeziją.

Pirmasis rašytojas, kurio kūryba pajuto rusų poetės plunksną, buvo Bernardas Brazdžionis.

„Jo kūrybos rinktinę visai netikėtai įsigijau knygyne. Tik paskui sužinojau, kas šis poetas, susipažinau su jo biografija“, – sakė J. Pečerskaja, prisipažinusi, kad ją labiausiai traukia ritmiški eilėraščiai.

Rusišku žodžiu taip pat atgijo Juditos Vaičiūnaitės, Henriko Algio Čigriejaus, mūsų kraštiečių Vytauto Kuso ir Meilės Sposmanytės kūryba.

B. Brazdžionio kūrybos vertimu susidomėjo ir jo eilėraščius, verstus J. Pečerskajos, išspausdino du prestižiniai Rusijos literatūros žurnalai – „Naujas pasaulis“ („Novyj mir“) ir „Tautų draugystė“ („Drūžba narodov“), kuriame publikuota ir H. A. Čigriejaus kūryba. Dėl finansinių problemų kol kas neišspausdinti V.Kuso ir J. Vaičiūnaitės eilėraščiai.

Patarimų kalbos, kūrybos vertimo niuansais moteriai negaili Juozas Budraitis – aktorius, šalies diplomatas, dirbęs Maskvoje, ir poetas, vertėjas Petras Palilionis. Jeigu kažkas neaišku, ji pasikonsultuoja su jais, kitais specia-listais, atsakymų ieško žodyne.

„Vertėjo darbas – surasti tinkamą žodį, todėl, jei nėra tikslių atitikmenų, ieškome ekvivalentų“, – teigė J. Pečerskaja.

Moters teigimu, jai dar trūksta praktikos, gana sudėtinga perprasti lietuvių kalbos gramatiką, bet mūsų kalbą ji jaučia.

Poetė prisiminė, kokį įspūdį savo jėga jai paliko „Eglės žalčių karalienės“ prakeiksmas, kurį perskaitė ir mintinai išmoko vos tik pradėjusi mokytis lietuviškai. Eglės monologas ją sukrėtė savo audringumu, ritmiškumu, kurį lietuvių kalboje, anot vertėjos, galima sukurti priesagomis, pavyzdžiui, „mamelė“, „eglelė“.

J. Pečerskaja skaito daug lietuvių liaudies pasakų.

„Yra vos vienas kitas geresnis jūsų pasakų vertimas rusų kalba. Turime išverstą „Jūratę ir Kastytį“, „Neringą“, gal dar kokias kelias pasakas, sakmes. Daugiau – nieko“, – sakė rašytoja, prisipažinusi, kad nori išversti lietuvių pasakas ir pristatyti jas Rusijai.

Anot moters, nesvarbu, kokia kalba parašyta, poezija yra poezija, o poeto, vertėjo pareiga ją jausti. Pirminė kalbos funkcija, jos manymu, yra ne bendravimas, o būtent mąstymas. Jei vertėjas to nesuvokia, tai viena iš didžiausių jo problemų.

Siekia pažadinti kūrybiškumą

Lietuvoje patirti įspūdžiai, pasak J. Pečerskajos, uždega ją kūrybai – viešėdama Palangoje, moteris daug kuria.

„Rašau tik rusiškai, bet apie Lietuvos aguonas, medžius. Čia ryšys su gamta pagilėjo, man dabar netgi lengviau rasti reikiamą žodį gimtąja kalba“, – sakė kūryboje apie meilę, gamtą, patį gyvenimą kalbanti rusų rašytoja.

Nors eilėraščius J. Pečerskaja rašo tik rusiškai, bet jie turi dvigubus – rusų ir lietuvių kalbų – pavadinimus. Šiemet moteris sukūrė eilėraštį, kurį rusų kalba pavadino „Šeivamedžio žydėjimas“, lietuviškai jis skamba „Abipus kelio“. <>„Lietuvių kalba pavadinimai – trumpi, nereikia daug žodžių išsakyti minčiai. Pavyzdžiui, tas pats „Abipus kelio“ rusiškai jau skambėtų ne dviem, o keturiais žodžiais“, – teigė poetė.

Maskvoje J. Pečerskaja taip pat kuria, rašo straipsnius, literatūros kritiką, mokosi lietuvių kalbos – skaito pasakas, bendrauja su Maskvoje gyvenančiais lietuviais, domisi psichologija, astrologija, istorija. Rusijos sostinėje ji žinoma kaip prestižinė mokytoja. Pagal individualią programą moko anglų ir rusų kalbų, padeda pasiruošti norintiems studijuoti literatūros institute.

„Daug reikalauju tiek iš savęs, tiek iš kito, todėl rezultatai nenuvilia“, – sakė J. Pečerskaja.

Mokymo procesas, anot jos, dažniausiai trunka ne vienerius metus. Kiekvieną savo mokinį ji stengiasi išbudinti – ne atburbėti medžiagą, bet išmokyti jį gerai rašyti, pajausti žodį, pamilti kalbą, atskleisti, kokiais būdais poetas siekia idėjinių ir emocinių tikslų, kaip sujaudina skaitytoją.

„Išbudinti pavyksta. Gimtajai – rusų – kalbai reikia intensyvių vienerių metų kalbos mokymosi kursų, anglų kalbai – ne mažiau trejų metų. Dažnai mano mokiniai pradeda kurti, rašyti eilėraščius, nors anksčiau to net nėra darę“, – pasakojo rusų rašytoja.

Anot J. Pečerskajos, bet kokio amžiaus žmogus turi nesustoti, eiti į priekį ir tobulėti.

„Dabar esu pakankamai suaugusi mergina. Jei mesčiau visus darbus, būčiau senutė“, – juokavo ji.

Inesa RINKEVIČIŪTĖ

• Rašyti komentarą (1)