|
|
|
Pusmetis gyvenimo džiaugsmo po Ispanijos saule
Šį pavasarį Lietuvos dizaino kolegiją baigusi 21-erių Fausta Miežytė gali pasidžiaugti ne tik apsigintu Grafinio dizaino bakalauro diplomu, bet ir Erasmus programos jai padovanota galimybe pasimokyti Ispanijos Castellon de la Plana mieste ,,Escola superior de art y diseny” mokykloje. ,,Tai ne tik nuostabi patirtis, kitos kultūros pažinimas, tolerancijos ugdymas, bet ir asmenybės išbandymas“, – kelionėje įgytą patirtį apibūdino kretingiškė, sutikusi papasakoti, kaip veikia Erasmus programa ir kaip skaisčiai šviečia Ispanijos saulė bei žmonių širdys.
– Kokių tikslų vedama ryžaisi pusmetį studijuoti Ispanijoje? – Jau vienuoliktoje klasėje, kai vyresni draugai pradėjo mokytis aukštosiose mokyklose, sužinojau apie vykstančias mainų programas ir galimybę pagyventi užsienyje, nusprendžiau, kad mano tikslas – to siekti. Juokinga, bet pagrindinė mano motyvacija kuo geriau mokytis buvo susieta su galimybe išvykti. Nuo mažų dienų daug keliavau, kelionės man visada buvo vienas didžiausių gyvenimo stebuklų. – Kokius kriterijus turi atitikti studentas, norintis per mainų programą išvykti dalinėms studijoms užsienyje? – Dažnai skirtingos mokslo įstaigos taiko skirtingus kriterijus. Mano atveju Dizaino kolegijoje atranka buvo vykdoma keliais etapais. Pirmiausia reikia pristatyti savo CV, darbų portfolio bei motyvacinį laišką. Antrame etape atrenkami labiausiai motyvuoti studentai, kurie kviečiami į pokalbį su atsakingais už Erasmus stipendiją asmenimis. Jo metu tikrinamos anglų kalbos žinios bei klausiama, kodėl būtent tu vertas išvažiuoti, ar labai to nori ir kaip tai pasitarnautų tavo ateities perspektyvoms. Taip pat žiūrima į mokymosi rezultatus, kuo jie geresni, tuo aukštesnis galimybės išvykti „koeficientas“. „Kelialapį“ laimi tas, kuriam labiausiai pasiseka sėkmingai peržengti šiuos laiptelius. - Kuo skiriasi studijos bei studentiškas laisvalaikis Lietuvoje ir Ispanijoje? – Studijų programa kur kas lengvesnė negu Lietuvoje. Galbūt taip yra todėl, kad ispanai apskritai nelabai linkę daug dirbti. Užduotys konkretesnės, ir, jei kalbama apie mano specialybę, ten labiau ruošiami eiliniai maketuotojai, kuriems meninis, estetinis lygis nėra svarbiausia. Idėjų konceptualumas – antraeilis dalykas, svarbiausia – atlikti funkciją. Tai iš esmės palengvina mokymosi procesą. Kalbant apie laisvalaikį, negaliu teigti, kad jis iš esmės skirtųsi nuo lietuvių studentiško gyvenimo. Galbūt tik daugiau vakarėlių. Ispanai visada atras progą dar vienai fiestai. Manau, tiek Lietuvoje, tiek Ispanijoje laisvalaikio pobūdis priklauso nuo asmenybės, o ne nuo gyvenamosios vietos. – Kaip pavyko įveikti kalbos barjerą? Ar nepatyrei didelio kultūrinio šoko? Ir ar dėl to nenukentėjo žinių įsisavinimas? – Neslėpsiu – pirmieji mėnesiai tikrai buvo sunkūs. Pietų Europos šalyse retas kuris šneka angliškai, ypač ne turistinėse vietovėse. Tad sutikusi šnekantį man suprantama kalba kone sproginėdavau iš džiaugsmo. Nė vienas iš mano dėstytojų nemokėjo angliškai, tad iš pradžių užduotis man siųsdavo raštu, kurias namie išsiversdavau per „google translate“. Kadangi mano specialybė labiau praktinė negu teorinė, neretai šnekėdavomės ir „piešinukais’’. Būta įvairių kurio-ziškų situacijų. Dažnai užduotis atlikdavau ne taip, kaip reikia, ar pristatydavau ne laiku vien dėl to, kad ne taip išsiverčiau porą žodžių. Laikui bėgant, sutikau nuostabių žmonių: tiek angliškai bendraujančių vietinių, tiek kitų Erasmus studentų, kurie man padėjo išspręsti įvairias gyvenimiškas situacijas. Nuo pat atvykimo lankiau intensyvius ispanų kalbos kursus – po poros mėnesių galėjau laisvai susišnekėti „buitiniais reikalais“. Tai tikrai palengvino gyvenimą. – Kaip svetimšalį studentą sutinka vietiniai studentai bei dėstytojai? Ar teko užmegzti artimų širdžiai draugysčių? – Iš pradžių jaučiausi lyg ateivė kitoje planetoje. Ispanai be galo šilti žmonės. Ilgą laiką stebėjausi svetimų pagalba ir vis klausdavau: „Jūs manęs nepažįstat, kodėl man šitaip padedat?” Tai sukeldavo jiems daug juoko. Ispanams įprasta padėti vieni kitiems. Jokiu būdu nenoriu įžeisti lietuvių, bet ispanai myli žmones. Myli vienas kitą ir už tai neprašo jokio atlygio. Jie suvokia tai kaip pareigą ir tikisi, jog, kai jiems bus blogai, tu būsi šalia. Paprasta aritmetika, kuri puikiai veikia. Gyvenimo Ispanijoje metu užsimezgė draugystės, kurias, tikiu, prisiminsiu visą likusį gyvenimą. Sunku palaikyti ryšį su žmonėmis, kurie gyvena už 2 tūkst. kilometrų, tačiau net jei susitiksime tik kas porą metų, amžinai jiems būsiu dėkinga už viską, ką dėl manęs padarė ir kaip besąlygiškai priėmė į savo ir net savo šeimų gyvenimus. Visada turėsiu antrus namus, į kuriuos bet kada galėsiu sugrįžti. Ir tai yra didžiausia dovana, kokią galėjau gauti iš šios kelionės.
– Ar patartum studentams ryžtis dalinėms studijoms užsienyje? Kodėl? – Visu 100 procentų taip. Tai ne tik nuostabi patirtis, kitos kultūros pažinimas, tolerancijos ugdymas, bet ir asmenybės išbandymas. Nuostabus būdas pakeliauti, išmokti naują kalbą, suprasti tikrąsias vertybes, pamatyti savo trūkumus bei suvokti stiprybes. Ši patirtis be galo praturtina. – Kokių gyvenimiškų pamokų išmokai gyvendama Ispanijoje? – Visos smulkios gyvenimiškos pamokos susidėjo į bendrąsias tiesas, kurios ir taip aiškios, tik reikia tam tikrų sukrėtimų, kad jas nuoširdžiai suvoktum. Kad džiaugsmas tikras tik tada, kai turi su kuo jį pasidalinti. Kad vienas lauke – ne karys ir kad žmogiška meilė – visagalė. – Kas Ispanijoje tau paliko didžiausią įspūdį? Kokiais trim žodžiais apibūdintum šią šalį? – Didžiausią įspūdį man be svarstymų paliko patys ispanai. Grįžusi sunkiai atpratau nuo ten įprasto pasisveikinimo, kai bučiuojami net nepažįstami žmonės. Nepakartojama ir Ispanijos gamta – palmės, jūra, kalnai, mandarinų plantacijos, alyvmedžių giraitės, naktimis cirpiančios cikados. Ispanijoje nuostabiai skanus maistas bei puiki galimybė maudytis ir džiaugtis saule pajūryje net spalio mėnesio gale. Ispaniją apibūdinčiau trimis žodžiais: „No pasa nada“ (ispanų kalba – „nieko tokio“). Tai kone dažniausiai vartojamas jų priežodis. Ispanai be galo temperamentingi, greitai užsidegantys, tačiau jau po kelių sekundžių gurkšnoja vietinį vyną ir vis kartoja, juk „no pasa nada“, ko gi mes čia taip išgyvenam, gyvenimas juk tęsiasi ir baseine vanduo vis dar šaltas... – Kokius įsimintinus nuotykius ar akimirkas galėtum išskirti? – Jų be galo daug ir turbūt galėčiau juos užrašyti į didelę knygą. Tačiau labiausiai įstrigo gyvenimas vietinių draugų ispanų vasarnamiuose kalnuose. Naktiniai žygiai į kalnus, tradicinio patiekalo paellos gaminimas su visa šeima, siestos prie baseino, futbolo žiūrėjimas su viso vietinio kaimelio bendruomene, sangrios degustacijos fiestos metu, lėkimas mašina serpentinais klausantis mėgstamiausios muzikos, sustojant pakely paragauti tuometinio derliaus migdolų, ilgi pokalbiai, daug juoko ir daug gyvenimo grožio, kurio šioje šalyje nesuvokiamai didelė koncentracija.
Aistė ŠEŠTOKAITĖ
"P. n." akademijos narė
|
|
