- Lietuvos žmonės parodė savo sąmoningumą, todėl referendumas ir neįvyko. Aš pati jau daug metų nebedalyvauju jokiuose balsavimuose. Kai Lietuvoje kas nors negerai - lieka kaltas pats rinkėjas, kad blogą valdžią išsirinko. Aš nebenoriu prie to prisidėti. Išvis lietuviai nori iš Europos Sąjungos gauti milijardus litų paramos, tačiau atsilyginti nenori niekaip. Juk jei lietuvis gali įsigyti žemę svetur, tai kodėl čia negalima daryti to paties? Aš žmonių pagal tautybę neskirstau: parduočiau savo žemę užsieniečiui.
Irena Butkevičienė:
- Mažai informacijos apie šitą referendumą buvo, žmonės nesuprato jo svarbos. Aš ėjau balsuoti ir kaip dauguma atėjusiųjų pasisakiau prieš žemės pardavimą užsieniečiams, bet apskritai nesu tokia kategoriška. Lietuvių žemė turi būti skirta lietuviams, bet jei užsieniečiai atneša investicijas, kuria darbo vietas, tai kodėl gi jų neįsileisti? Apskritai šito referendumo reikėjo kažkaip išvengti, nes jis buvo pasmerktas žlugti nuo pat pradžių.
Juozas Petrauskas:
- Šitas referendumas - tai pinigų švaistymas. Už tuos 13 milijonų jam išleistų litų visą Kretingą galėjo išpuošti. Įstodami į Europos Sąjungą, mes priėmėm jų sąlygas, tarp jų - ir normas dėl žemės pardavimo. Įvykęs referendumas nieko nebūtų pakeitęs, tai ir pats balsuoti nėjau. Juk žemė - tai ne šiaip prekė, jos neįsidėsi į kišenę ir neišsiveši. Čia jau rinkos iškraipymas parduoti žemę tik lietuviams. Kas daugiau siūlytų, tam aš savo žemę ir parduočiau.
Rosita Sendrevičienė:
- O referendumas jau buvo? Vadinasi, pražiopsojau. Būčiau ėjusi balsuoti. Gal apskritai žmonės neatėjo dėl to, jog mano, kad užsieniečiai daugiau mokėtų už žemę. Aš asmeniškai neparduočiau žemės užsieniečiui, reikia savo turtą tarp lietuvių išlaikyti. Manau, kad šitas referendumas buvo reikalingas, kad ir kiek jis ten kainavo.
