Neblėstanti draugystė su staklėmis

Rajone žinoma audėja kūlupėniškė Regina Tilvikienė turi dvi meiles - matematiką ir audimą. Ir be vienos, ir be kitos gyventi negali. „Matematika patiko visada, tai yra mano specialybė, esu mokytoja metodininkė. O audimas – pomėgis, kurio nekeisčiau į jokį kitą“,– sakė ji.

Regina Tilvikienė audimo menu susidomėjo vaikystėje ir be šio pomėgio savęs neįsivaizduoja.

Pomėgis – nuo vaikystės

Regina yra išbandžiusi ir mezgimą virbalais, ir nėrimą vąšeliu, ir net veltinio meną, tačiau audimui neprilygo nė vienas. Pirmąją staklėmis nuaustą juostelę rišti po uniformos apykakle gavo dovanų iš savo pusseserės, kai dar mokėsi šeštoje klasėje. „Pamačiau ir suspurdėjo širdis: kodėl aš pati nusiaust negaliu?“– prisiminė. Giminaičiai paskolino stakles – taip ir prasidėjo pirmieji bandymai. Kadangi staklės buvo skolintos, po kurio laiko jas teko grąžinti. Ir kaip nustebo Regina, po daugybės metų vėl jas netikėtai atgavusi. „Nuvažiavau į svečius, o man sako – eik ant aukšto – tavo staklės ten tebestovi“,– juokėsi moteris. Būtent tas pirmąsias Regina vadina ne tik mieliausiomis, bet ir ypatingomis – esą jos kaip tik tokio ilgio, kokio ir jos audžiamos juostos.

Daugelio audėjų juostos – horizontalios, o Reginos – vertikalios. „Tokia jau esu: man, kad ir nežmoniškai, kad tik kitoniškai“,– pakartojo seną posakį ir paaiškino vertikaliosios pranašumą: pasikabinai norimoje vietoje – žvilgsnį užmetęs įaustą vardą iškart perskaitysi.

Siūlai – moters silpnybė

Anksčiau Regina ausdavo iš šilkinių siūlų, bet jų tokių, kokių būdavo, – nebėra. „Kartą nusipirkau – rankoms nepatiko. Dabar geriau jau renkuosi irisinius arba lininius siūlus“,– sakė. Siūlai – jos silpnybė. Draugai žino: jei su Regina vaikščiosi po Akropolį, ir ji kažkur pakeliui ilgesniam laikui užtruks, tai ieškok ten, kur pardavinėjami siūlai.

„Jų man reikia daug, nes audžiu nuolat – net kol bulvės namuose išverda, kokius porą centimetrų į priekį sugebu pavaryti“,– pokštavo Regina. Paklausta, kas audžiant sudėtingiausia, atsakė, jog apmetimai. „Suki siūlą ir skaičiuoji: viršus – apačia, viršus – apačia, žalias – raudonas, žalias–raudonas... Bet kartais vis tiek suklysti“, – prisipažino tautodailininkė. Svarbiausia – turėti paruoštą eskizą. Juostų raštus ji sugalvoja pati, tačiau jei pamato kokį įdomesnį senoviniame žurnale, – pritaiko. „Man padovanojo 1959-aisiais išleistą knygą – ten tiek įvairių audimo raštų pavyzdžių, kad galva sukasi!“– džiaugėsi tautodailininkė.

Motiejaus Valančiaus pagrindinės mokyklos vaikus kaip magnetas traukia į klasę pas mokytoją R. Tilvikienę mokytis austi.

Darbų nekaupia

Savo gaminių ji nekaupia, bet ir nepardavinėja – audžia dovanoms arba tam, kas paprašo. Kai šiemet Kretingos rajono pedagogų švietimo centras pakvietė dalyvauti parodoje, sutriko: o ką gi eksponuos, jei darbų namie – nė vieno? „Puoliau austi ir priaudžiau – visą parodos staliuką įvairaus dydžio juostomis nuklojau“,– pasakojo Regina.

Tris lininius kaklaraiščius ji yra nuaudusi Kūlupėnų seniūnei – už tai jos bičių medaus gavo. Kai kokiam kaimynui jubiliejaus proga dovanoja, kitas pamato, žiūrėk, jau ir ateina: Ėr monėj rek“,– žemaitiškai sududena, – kaip nepagelbės žmogui? O kai mokyklos meistras naujas stakles padirbo, pati pasisiūliusi: „Stepon, kai tavo dukra tekės, vestuvinę juostą nuausiu“.

Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinė mokykla yra pasirinkusi etnokultūrinę kryptį. Daug R. Tilvikienės ir jos mokinių darbų – įvairiaspalvių juostų, skirtukų knygoms – eksponuojama mokyklos muziejuje, kaip suvenyrai jie dovanojami mokykloje apsilankiusiems svečiams. „Mūsų direktorius niekada šių atsargų nepritrūksta“,– juokėsi Regina.

Audžia laukdami autobuso

R. Tilvikienė užsiminė, kad Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus direktorius Algis Čėsna įsuko ją į bendrą su mokykla muziejaus edukacinę programą „Valančiukų audimo mokyklėlė“. „Kadangi staklės stovėjo šaltoje muziejaus kamaroje, pasiūliau persikelti austi mažomis staklelėmis mūsų mokykloje. Taip ir audžiame draugiškai lig šiol“,– pasakojo R. Tilvikienė. Mokinių raginti nereikia – jie patys ateina ir pasiprašo, o mokytoja mielai priima.

Daugelis jų į pagrindinę mokyklą mokytis atvyksta iš aplinkinių kaimų: Sauserių, Stropelių, Prystovų, Sausgalvių, Aukštkalvių. Pasibaigus pamokoms, ilgai tenka laukti autobuso grįžti į namus. „Laukdami autobuso tuščiai laiko neleidžiam. Vietoj staklių imam kietais viršeliais knygas ir pradedam kas pradžiamokslį, kas toliau tobulėjam“,– sakė mokytoja. Jai malonu turėti pasekėjų. Viena jų - audimo meną pamilusi Lijana Galdikaitė, dabar besimokanti Kretingos pranciškonų gimnazijoje.

Įdomiausia - kad šis užsiėmimas traukia ne tik mergaites, bet ir berniukus – tiek jaunesnius, tiek vyresnius. „Buvo Kūlupėnų bendruomenės dešimtasis jubiliejus – kad matytumėt, kokią nuostabią juostą ta proga buvęs mūsų mokinys Donatas Indriuška išaudė!“– neslėpė džiaugsmo mokytoja.

• Rašyti komentarą (4)