|
|
|
Eilės pratrūko žemaitiškai
„Pagal talentą būtų nekuklu vadintis antrąja Julija Žemaite, tačiau pagal amžių tikrai išdrįstu taip sakyti: Žemaitė pradėjo rašyti perkopusi 60, o aš savo prigimtį išlaisvinau, įlipusi į aštuntą dešimtį“, - kalbėjo 73-jų kretingiškė kūrėja Juzefa Jucienė, kurios sodrias žemaitiškas eiles jau pamėgo „Pajūrio naujienų“ bei „Vakarų Lietuvos“ skaitytojai.
Lyg brolio priesakas J.Jucienė sakė esanti įsitikinusi, kad nieko nebūna nei per anksti, nei per vėlai. „Taip, matyt, turėjo būti – tai, kad rašau, yra tarsi mano amžinatilsį brolio Stepono Miltenio, kuris buvo žinomas Raseinių krašto publicistas, priesakas ir palikimas. Jis kūrė eiles nuo mažumės, išleido knygų, o aš iš viso nemėgau eilėraščių – neskaičiau jokios poezijos. O pernai prieš Užgavėnes netikėtai paleidau ilgus metus užslėptą savąjį džiną“, - vaizdingai kalbėjo moteris. Vieną įgrisusios ilgos žiemos vakarą, kai negalėjusi užmigti, ji sakė, pagalvojusi, jog brolis dėl to turbūt ir rašąs, kad prasmingai užpildytų tą nykų gamtos metą. Tąnakt ir užėjęs didelis noras jai pačiai pabandyti rašyti; pasiėmusi popieriaus ir rašiklį – nežinojo, nuo ko pradėti. Bet kai nebegalvojusi, o leidusi laisvai lietis minčiai, gimė pirmasis eilėraštis „Toks gyvenimas“. „Išsyk po jo, o Dieve brangus, dar vieną sueiliavau ir jau nebežinojau, kas čia su manimi darosi – kažkoks nušvitimas. Rytą skambinau broliui, jis sako – paskaityk, kurgi tu buvai šitiek metų“. Brolis ją pamokęs eiliavimo dalykų, padėdavęs surasti trūkstamų žodžių. „Išmokė mane ir netukus brolio nebeliko. Bet aš galvoju, kad tarsi nujausdamas jis man paliko priesaką pratęsti jo darbą, tik savaip“, - įsitikinusi pašnekovė. Kūrybinio gyvenimo spalvos „Ligi tol jaučiausi pilka namų pelytė – niekur neišeidavau, jokiose veiklose nedalyvaudavau, - mintį tęsė kretingiškė. - Dirbau kulinare, o paskutinį dešimtmetį – Plungės liaudies gaminių įmonės „Minija“ audėja – namie ausdavau vyriškus šalikus, rankšluosčius, staltieses, medžiagą tautiniams drabužiams. Užauginau 3 vaikus, susilaukiau 7 anūkų, ir tik dabar atradau širdžiai mielas veiklas: esu Kretingos neįgaliųjų draugijos kūrėjų klubo „Trys mūzos“ narė, išmokau spausdinti kompiuteriu, lankau keramikos, dekupažo užsiėmimus – dabar gyvenu visavertį gyvenimą“, - sakė J.Jucienė. Kūrėja džiaugėsi, kad nors gyvenimo saulėlydyje galėjusi išlaisvinti savo tikrąją prigimtį, kuri daugel metų buvo užslopinta. „Esu našlė – gyvenu tik sau, ir jau galiu daryti tai, ką iš tiesų noriu: bėgu į užsiėmimus, lekiu į sodą, džiaugiuosi anūkais. O svarbiausia - esu sveika ir pajėgi mąstyti, bendrauti, kurti“, - kūrėja sakė, jog per šiuos metus ji jau parašė per pusšimtį eilėraščių. Visų eilėraščių mintys – iš gyvenimo ir jos pažįstamos aplinkos. Pastaruoju metu ji rašanti ne vien žemaitiškai, o bandanti ir literatūrine kalba, nes mananti, kad taip galinti giliau pažvelgti į vidinį žmogaus pasaulį. Nes žemaitiškai sueiliuoti posmai jau savaime dėl sodrios šnekos būna šmaikštūs. Moteris pastebėjo: jei parašanti kokią smagią istoriją, jos aplinkos žmonės ne visada adekvačiai į ją reaguoja, - dažnas linkęs aprašytus herojus sutapatinti su pačia autore. „Kiti pasako: į senatvę ta Juzefa visai sublūdo. Bet aš neimu į galvą, jei man linksma, - rašau ir tiek“, - neslėpė kretingiškė. Pradėjusi rašyti žemaitiškai, ji sakė ieškanti kuo įdomesnių ir kuo senesnių žodžių: išgirdusi jų per radiją, televiziją ar gatvėje, perskaičiusi laikraščiuose, tuoj pasižyminti sąsiuvinyje. Turi užsivedusi savo žodynėlį: jei kokio įdomesnio žodžio prireikia, iš šio kraičio išsitraukianti reikalingą. Ištakos – pasakorių giminėje Gimusi, augusi Žemaitijoje – yra kilusi nuo Skuodo, J. Jucienė stengiasi prisiminti, kaip kalbėjo jos namiškiai vaikystėje – dabartinė gi šnekamoji žemaičių tarmė jau gerokai pakitusi, kupina svetimybių. Juolab, kad nuo mažumės ją supę žmonės buvę turtingos prigimties: motina Konstancija buvusi auksinių rankų audėja - sėdėdama staklėse ji senoviškas dainas dainuodavo. Tėvas Ignas buvęs kaimo pasakorius – per vestuves ar krikštynas, kaimo vakarėlius ilgiausius paties sukurptus monologus atmintinai skaitydavęs, o jo brolis Albinas kaimo juokdariu buvo vadinamas – keliaudamas per kaimus, jis linksmas žemaitiškas istorijas pasakodavęs. Iš senųjų giminės pasakorių girdėtos istorijos ir per netrumpą gyvenimą pačios sukaupti patyrimai šiandieną iš naujo atgyja J.Jucienės atmintyje ir popieriuje išsilieja sueiliuotais posmais. Ne vienas tų posmų, iškeliavęs iš kūrėjos sąsiuvinių, jau gyvena savo gyvenimą: pagal eilėraštį „Negerk, Joneli“ kretingiškis kompozitorius Aloyzas Žilys sukūrė dainą, kurią įtraukė į Trečiojo amžiaus universiteto senjorų choro repertuarą, o kitus įsimena klausytojai, išgirdę per neįgaliųjų šventes ar kūrybos popietes.
|
|
