Pas šventą Antaną – ne melstis, o dirbti

Šį savaitgalį Kretingoje išvien su miesto švente rengiami šventojo Antano atlaidai, kurių tradicija užgimė prieš šimtmečius. Žmonės nuo seno būriais plūdo prie šv. Antano Paduviečio, kuris dar gyvas būdamas garsėjo stebuklais, altoriaus. Šiuo metu altorius restauruojamas, o garsių restauratorių komandoje dirba ir 24-erių kretingiškė Ingrida Valantiejutė.

Šv.Antano altorius prieškariu: žmonės šventajam meldėsi tikėdamiesi išgyti nuo ligų ir surasti pamestus daiktus.

Stebėdavo restauratorių darbą

„Aš augau Kretingoje apsupta pranciškoniškos auros, ir buvo labai keistas jausmas, kai bažnyčioj pirmąsyk teko ne suklupti prieš altorių, o užsilipti ant jo. Bet prieš pradėdama dirbti, aš turiu savo asmeninį ritualą“, - neslėpė jaunoji restauratorė.

Pernai baigusią mokslus Vilniaus universiteto Chemijos fakultete ir įgijusią restauratorės specialybę, dirbti į savo restauravimo įmonę I.Valantiejutę pakvietė vilnietis restauratorius Stanislovas Stanionis.

Kretingos broliai pranciškonai kone prieš dešimtmetį S.Stanioniui patikėjo atkurti katalikų bažnyčios sakraliojo meno šedevrus: iš viso bažnyčią puošia 7 altoriai, unikali baroko sakykla, klausyklos. S.Stanionio restauratoriai jau atkūrė centrinį altorių ir titulinį Kretingos katalikų bažnyčios Švč. Mergelės Marijos paveikslą, Šventosios Šeimos bei Kristaus Kančios altorius, o pernai pradėjo restauruoti Šv.Antano altorių.

„Dar mokinė būdama vaikščiodavau po bažnyčią ir stebėdavau, kaip ant pastolių dirba restauratoriai, o S.Stanionis papasakodavo apie restauravimo proceso eigą. Man atrodydavo kažkas labai šventa, kad meistrai gali patys savo rankomis prisiliesti prie bažnyčios istorijos ir padėti ją atkurti. Nuo tada tapo aišku, kad ir aš noriu būti restauratore“, - neslėpė kretingiškė.

Pirmasis objektas, prie kurio jai dar besimokant S.Stanionis patikėjo fragmentiškai padirbėti, buvo Šventosios Šeimos altorius Kretingos bažnyčioje, po to – altoriai Pivašiūnų ir Šv.Onos bažnyčiose Kaune.

Patiria keistų nutikimų

„Nesakyčiau, kad mano santykis su šventu Antanu yra toks pat gilus, kaip kitų kretingiškių. Man artimesnis yra šv.Antano mokytojas - šventasis Pranciškus, ir aš labai norėčiau kada nors restauruoti jo altorių Kretingos bažnyčioje“, - neslėpė jaunoji restauratorė.

Tačiau Šv.Antano altoriaus atkūrimas I.Valantiejutei yra pirmasis, kaip restauratorės, komandinis darbas, kurį ji pradėjo nuo pat pradžios išvien su kitais profesionaliais restauratoriais: dauguma jų dirba dirbtuvėse Vilniuje, o ji vienintelė - bažnyčioje, ant pastolių.

S.Stanionio žodžiais, juodasis restauratorių darbas dažnai yra nematomas: dirbama etapais, po to visų atliktas darbas sujungiamas į visumą.

Anot jo, Šv.Antano altorius buvo labai sunykęs: pirmiausia reikėjo nugramdyti net kelis uždažymo sluoksnius – per šimtmečius jų būta net 5-6, sutvirtinti patį altorių, atkurti trūkstamas detales. Kretingiškė Ingrida dabar cheminėmis medžiagomis sutvirtina medines altoriaus dalis.

Darbas jau įpusėjęs: restauratoriams dar teks nugruntuoti ir tonuoti trūkstamas detales, sutvirtinti altoriaus viršuje esančių šv.Jurgio ir šv.Jono Bosko paveikslų rėmus, po to prasidės detalių auksavimas.

„Labai laukiu šio darbo etapo, man patinka aukso valymo procesas, kai akyse suspindi detalės – kolonų bazės ir kapiteliai“, - būsimais darbais jau džiaugėsi pašnekovė. Ji sakė, jog kasdien dirbant ant pastolių patiria visokių keistų nutikimų. Vieni moko, kaip dirbti, nes įsivaizduoja, kad ji esanti vienuolyno darbininkė, kiti pyksta, kad trukdanti jiems melstis, o treti dėkoja, kad gražina bažnyčią.

I.Valantiejutė sakė kiekvieną dieną kažką naujo išmokstanti, tačiau dar nelaikanti savęs tikra restauratore: „Toks žmogus turi turėti daug patirties, įgyti žinių ir įgūdžių. Aš nesusireikšminu, tiesiog dirbu įdomų darbą – mane traukia sakralūs objektai, ir aš čia galiu tobulėti“, - tvirtino pašnekovė.

Jaunai restauratorei Ingridai Valantiejutei patikėta kartu su vilniečiais meistrais dirbti atkuriant Šv. Antano altorių Kretingos katalikų bažnyčioje.

Paveikslas – išmelstas tikinčiųjų

S.Stanionio žodžiais, kol kas dar nėra aišku, kas imsis profesionaliai tvarkyti altoriaus centre esantį šv.Antano paveikslą su sidabro bei aukso apkaustais, mat, broliai pranciškonai neleidžia jo išvežti į dirbtuves – tikintiesiems jis yra labai svarbus, išmelstas per šimtmečius.

Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko žiniomis, Kretingoje šv.Antaną iš Paduvos buvo pradėta garbinti dar XVIII a., tam pradžią davė 1759 m. bažnyčioje pašventintas altorius.

Prie jo tikintieji šaukėsi šv.Antano pagalbos ir kabino votus – škaplierius kryžiaus, širdies, kojos, rankos pavidalu. Šv.Antano nuopelnu kretingiškiai laikė ir tai, kad rusų valdžiai XIX a. II pusėje uždarius visus vienuolynus Lietuvoje, Kretingos pranciškonų vienuolynas išliko vienintelis veikiantis.

XX a. pradžioje į Kretingą iš visos Lietuvos jau plūsdavo minios žmonių į išgarsėjusius Šv.Antano atlaidus, atplaukdavo Nemunu iš Kauno.

Kai 1931 m. krikščioniškas pasaulis minėjo šv.Antano mirties 700 m. jubiliejų, Kretingos pranciškonai nusprendė pastatyti jam paminklą: vieni siūlė kryžių, kiti – paminklą, treti – ligoninę. O negalėdami nuspręsti, pasiklausė paties šventojo – jo siekis buvo tapti misionieriumi, skleisti evangelizaciją. Iš to ir kilo mintis Kretingoje pastatyti jubiliejinį monumentą - Pranciškonų ordino vyrų gimnaziją, kurią pabaigę ir klierikų kelią pasirinkę jaunuoliai toliau tęsė mokslus Italijoje, Austrijoje.

Klierikų išlaikymą rėmė Amerikos išeivijos lietuviai, kurių pageidavimu, 1933 m. Kretingoje buvo pradėta statyti prieglauda, į kurią jie ketino sugrįžti senatvėje. Tai – vadinamasis Šv.Antano namelis – labai modernus to meto statinys, dabar taip pat priklausantis Pranciškonų gimnazijai.

• Rašyti komentarą (0)