Kas išklausys vaiko pasaką

Nedaugeliui globos įstaigose augančių vaikų nusitiesia takas į laimingą vaikystę įtėvių namuose.

Vakarais, kai užgesintos visos šviesos, kai prityla garsai, tie vaikai panyra kiekvienas į savo fantazijas: jų mamos – gražuolės, o gerumas – beribis. Būtinai atvažiuos aplankyti, o kai tik galės, tai tikrai vešis namo. Tik truputį dar reikia palaukti, nes yra viena labai svarbi priežastis, dėl ko dabar negali...

Įsivaikinti neskuba

Bet valdiškoje vaikų globos įstaigoje baigiasi darbo valandos, keičiasi pamainos, ir auklėtojos uždaro duris, dažniausiai taip ir neišgirdusios tų pasakų pabaigos. „Todėl mes ir esame čia, ir dirbame tam, kad tėvų globos netekusiam vaikui rastume šeimą – tikra mama svajonę išklausytų iki galo, priglaustų, paguostų ir nuramintų“,– įsitikinusi Kretingos socialinių paslaugų centro Pagalbos šeimai tarnybos socialinė darbuotoja Asta Sakalauskienė.

Jos teigimu, rajone, o ir Lietuvoje žmonės neskuba vaikų įsivaikinti. Taip yra dėl to, kad ne paprasta apsispręsti – su tuo vaiku įteisini giminystės ryšius, įsivaikini jį visam gyvenimui ir jau neišsižadėsi. O globėjai, beje, dažniausiai tai būna giminaičiai, kartais ir išsižada, nes, kaip teisinasi, neįveikia problemų dėl vaiko elgesio – pasidaro per sunku. „Baisiausia, kas gali nutikti, ir yra tai, kad, pagyvenęs globėjų šeimoje, vaikas vėl grąžinamas institucinei globai“,– apgailestavo Asta. Jos nuomone, globos namų vaikai už kitus nėra blogesni. „Kiek tu pats tam vaikui širdies atiduosi, tokį ir turėsi“,– įsitikinusi socialinė darbuotoja.

Ieško tako į širdis

Trijų rajonų – Šilutės, Skuodo ir Kretingos – būsimiesiems globėjams bei besiruošiantiems įsivaikinti Kretingos socialinių paslaugų centre rengiami kone tris mėnesius trunkantys privalomi mokymai pagal amerikiečių parengtą, daugelyje Europos šalių pritaikytą GIMK programą. Ši programa, pasak socialinės darbuotojos, neieško šeimų silpnybių – priešingai – padeda atskleisti stipriąsias jų puses. Biologinių tėvų netekę vaikai jaučiasi atstumti, nereikalingi. Kaip rasti taką į jų širdis? Ir kaip gerai, kad atsiranda norinčių to tako ieškoti.

Mokymai yra projektinė įstaigos veikla. Kartu su taip pat atestuota socialine darbuotoja Dalia Bieliauskiene Asta kasmet rašo projektus, gauna finansavimą. Programoje numatyta 10 temų – apie prieraišumą, biologinės šeimos svarbą. Vyksta susitikimai ir mokymų klausytojų namuose, kalbamasi su jų kitais šeimos nariais, seneliais. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti - kam tų mokymų reikia? Ypač šeimoms, auginančioms ar užauginusioms savo vaikus. Tačiau, Astos nuomone, savi vaikai užprogramuoti šeimoje gyventi, jų šaknys – čia, jie nepatyrę dvasinių traumų ir baisių istorijų. Tai viena priežastis. Kita – mokymų metu žmonės patys pasitikrina, ar tikrai nori įsivaikinti arba globoti svetimą vaiką. „Būna, kad kai kurie pusiaukelėj apsigalvoja, tačiau būna, kad susiklosto dar geriau, negu tikėjomės: iki tol ketinę vaiką pasiimti tik globoti, prašo leisti įsivaikinti,“– sakė A. Sakalauskienė.

„Ką bepadarytų savas vaikas – tėvai viską iškentėti gali. Įsivaikinę ar globojantys svetimą tokią pat atsakomybę prisiima ir už jį“,– teigė B. Dirvonskienė.

Išlydi su nuoskauda

Lietuvos vaikų globos namų auklėtiniai gali būti įvaikinami tik per Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, kurios duomenų bazei žinias teikia rajonų vaiko teisių apsaugos skyriai. Pasak Astos, per pusę metų neatsiradus norinčiųjų įsivaikinti Lietuvoje, įtėvių ieškoma užsienyje. Lietuviai dažniausiai pageidauja įsivaikinti kuo mažesnius vaikus, o užsieniečiams tinka bet kokie. Šį rudenį maždaug 12 metų paauglius brolį ir seserį iš Kretingos socialinių paslaugų centro įsivaikino amerikiečių šeima. „Tai – mūsų centro istorijoje vyriausi įvaikinti vaikai. Labai džiaugiamės, kad jiems pasisekė. Beje, įmotės šaknys – Lietuvoje, nors ji lietuviškai ir nebekalba. Brolis ir sesuo mums rašo elektroninius laiškus, sako jau pramokę anglų kalbos, atsiunčia filmukų, kaip ten gyvena, demonstruoja laivą, kurį jiems sukonstruoti padėjęs tėtis. Mums malonus tas grįžtamasis ryšys“,– teigė Asta.

Pasak įstaigos vadovės Berutos Dirvonskienės, kiekvieną įvaikintą ar globoti paimamą vaiką likusieji išlydi su nuoskauda, su pavydu ir net ašaromis – visi jie apie tai svajoja, visi nori turėti savo namus, savo kambarį, nori kažką vadinti mama ir tėčiu.

Namų ilgesys

Direktorės teigimu, vaikų globos įstaigoje anksčiau gyvendavo apie 70 vaikų. Šiuo metu jų – tik 12. „Vadinasi, gerai su šeimomis dirba socialinės darbuotojos“,– įsitikinusi B. Dirvonskienė. Daugumos iš tų 12-os vaikų tėvams globa atimta laikinai, jie įpareigoti atlikti tam tikras socialinių darbuotojų nurodytas užduotis, kai tai padarys, vaikus galės susigrąžinti.

Iš asocialių šeimų, kuriose kentė smurtą, tėvų girtuoklystę ar tiesiog nepriežiūrą, į Socialinių paslaugų centrą atvežti vaikai iš pradžių gerai jaučiasi, tačiau po kurio laiko ima ilgėtis namų, kokie jie bebūtų. „Mažesnis, pasiilgęs suaugusio žmogaus šilumos, dar prie auklėtojos prisiglaus, o didesnis priešingai – pašiauš spygliukus. Jam trūksta laisvės, o čia su taisyklėmis taikytis tenka“,– pasakojo direktorė.

Pasak Astos Sakalauskienės, vaikų globos namai nepopuliarūs niekur. Kretingos socialinių paslaugų centras neišsiskiria iš kitų: daugiau vaikų, negu norinčių juos globoti, juolab – įsivaikinti.

A. Sakalauskienė prisiminė dabar Socialinių paslaugų centre gyvenančią mažą mergaitę, kuri nesiskiria su atsivežta mamos nuotrauka – nešiojasi visur, kur tik eina. „Auklėtojos tai pastebėjo, tą nuotrauką įrėmino, dar papuošė, – pasakojo. – Mergaitės akys švyti, o auklėtojos jai tapo gerumo įsikūnijimu vien dėl to, kad taip pagerbė jos mamą“.

Ryšys nenutrūksta

Kasmet kovo pirmąjį savaitgalį į Socialinių paslaugų centrą renkasi tie, kurie iš čia išėjo į gyvenimą. „Atsiveda savo vaikus parodyti, nori bendrauti, savo sėkmėmis pasidalyti ir bėdas išsipasakoti. Jie – jau suaugę, bet jiems vis tiek reikia vyresnio žmogaus dėmesio“,– neabejojo A. Sakalauskienė.

„Artėjant susitikimui, jau iš anksto skambina man apie tai priminti“,– šypsojosi B. Dirvonskienė.

Jos pačios šeimoje šešerius metus gyveno globotinė. Parsivedė keturiolikmetę paauglę – ji užaugo, baigė universitetą, dabar gyvena Kaune, bet geradarės nepamiršta: „Ačiū Dievuliui už suteiktą antrą šansą gyventi ir augti turint nuostabią mylinčią šeimą, rūpestingą mamą, kaip Jūs. Viso gyvenimo neužteks atsidėkoti“,– tokią žinutę, gautą Motinos dieną, direktorė parodė savo mobiliajame telefone.

*

Kretingos rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Violetos Lukoševičienės komentaras:

„Mitas, kad norintieji į savo šeimas priimti globoti arba įsivaikinti vaikus kryžiaus kelius eina, kol surenka dokumentus. Ilgiausiai trunka gauti nebent pažymą iš medicinos įstaigos apie būsimo globotojo arba įvaikintojo sveikatą ir mokymai. Kokių reikia dokumentų, galima pamatyti internetiniame Kretingos rajono savivaldybės puslapyje, paspaudus nuorodą „Paslaugos“. Jei vaikai įvaikinami Lietuvoje, siekiant užtikrinti konfidencialumą, stengiamasi juos nukreipti į kitas savivaldybes. 2013 metais iš Kretingos rajono buvo įvaikinti 4 vaikai, šiemet – 2. Visi jie – užsienyje, kadangi vyresnio amžiaus Lietuvoje nepageidaujami. Šiuo metu ruošiamos 3 vaikų įvaikinimo procedūros. Kas juos įsivaikins, mes sužinosime tik gavę Įvaikinimo tarnybos pranešimą“.

• Rašyti komentarą (8)