Menininkė susikūrė augalų laisvės filosofiją

Budriškės tapytojos 53-jų Galinos Gužienės sodyba paversta augalų laisvės oaze: supami nepjautos žolės, ten šakomis persipynę dešimtys retų medžių bei krūmų, veši per 100 rožių krūmų, o greta - laukų gėlės. Tačiau šią gegužę praslinkusios šalnos pakando ne vieną retą augalą – pajuodo bepradedą skleistis ginkmedžio, japoniško klevo, graikinio riešutmedžio, katalpos, aktinidijos lapai.

Slaugytoja ir menininkė Galina Gužienė pagarbos gyvai būtybei bei laisvės principus perkėlė ir į augalijos pasaulį.

Nukentėjo reliktiniai medžiai

„Manau, kad ginkmedis dar atsigaus. Šis medis yra atsparus net dideliam šalčiui, bet šį pavasarį staiga atšilo, po to užklupo klastingos šalnos, kurios tęsėsi per ilgai, ir šiltų kraštų augalai negebėjo prieš jas atsilaikyti“, - vedžiodama po savo 25 a sodybos sklype užveistą augalų karaliją kalbėjo prieš metus našle tapusi žinomo dailininko Petro Alfredo Gužo žmona Galina.

Rodydama jau gerokai vis dar plikomis šakomis išsikerojusį ginkmedį, moteris sakė pirkusi jį prieš 15 metų. Medelį pasisodinusi iš pradžių Jokūbavo sodininkų bendrijos sklype, o, kai prieš 13 metų iš Klaipėdos persikraustė gyventi į Budrius, ginkmedį iškasė ir pervežė čia.

„Įprastai aš taip nesielgiu – manau, kad nevalia draskyti jau susiformavusios medžio šaknų sistemos. Jeigu šiandieną matau, kad medis auga ne vietoje, aš jo neperkeliu kitur – kiekvienas augalas turi teisę augti laisvėje, o ne pagal žmogaus norą ir jo valią“, - savitą požiūrį dėstė G.Gužienė.

Be ginkmedžio, jos sodyboje keroja dar du reliktiniai medžiai – aktinidija ir tulpmedis, kurių rūšys, kaip manoma, amžiumi prilygstančios dinozaurų erai.

„Kai sužydi tulpmedis, jo žiedai primena geltonas tulpes“, - braukdama per besiskleidžiančius šio medžio lapus, kalbėjo budriškė. – O aktinidijos lapai yra lyros formos, išveša labai stambūs“, - moteris apgailestavo, jog šiuos du medžius taip pat pakirto šalna.

Ginkmedis – vienas seniausių pasaulio medžių.

Augmenija – lyg šeimoje

Graikinį riešutmedį G.Gužienė vadina labai agresyviu medžiu, nes jis „nesiskaito“ su aplinkiniais medžiais bei krūmais – juos nustelbia. Kas rudenį nuo sodybos pakraštyje išsikerojusio medžio, ji sakė, pririnkdavusi po keturis krepšius riešutų, tačiau šiemet derliaus išvis nesitiki.

„O va štai metasekvoja neapšalo – tai pats atspariausias senovinis medis, kurio gimtinė - Japonija. Kažkada jis buvo aptiktas kalnų papėdėje, išsaugotas ir ilgainiui išplatintas po pasaulį. – Palieskite, jo lapeliai primena maumedžio spygliukus, bet yra neįprastai švelnūs“, - džiaugėsi budriškė.

„Reikėjo atvažiuoti pas mane kiek vėliau – birželio vidury, tada atsiveria tikrasis augalų grožis. Turiu tikrą šilkmedį, iš kurio lapų jo tėviškėje vikšrai gamina šilką, - vesdama prie dar neišsiskleidusio medžio, rodė moteris. - Labai skanios būna šilkmedžio uogos: lyg miniatiūrinės baltos avietės“. Ji sakė turinti ir kitą šilkmedį, kuris sunokina juodas uogas.

Katalpa kas pavasarį stebindavo masyviais bordo spalvos lapais, o žiedai primindavo magnolijos, tačiau šiemet šio džiaugsmo apšalęs augalas nesuteikė. O štai šunobelė, apsipilanti labai smulkiais žiedeliais, jau nužydėjusi.

Dervamedis, anot pašnekovės, jos sodyboje kovoja už savo gyvenimą: kasmet skleidžia lapus ir vėl nyksta, tačiau nemiršta. „Prancūzijoje iš jo formuojamos dekoratyvinės gyvatvorės, tačiau čia jam nepatinka nei klimatas, nei vieta“, - teigė ji.

Ji rodė iš sėklytės pati išsiauginusi ir sveikuolių garbinamą godži – dygliuotojo ožekšnio – krūmą. Sprindžio - 10–12 cm - ilgio žiedlapius jau meta masyvios baltažiedės tulpės, tačiau savo grožiu dar vilioja papūginės tulpės. Tarp dekoratyvinių augalų lysvėse žydi braškės ir žemuogės, o po medžiais klesti prieskoniai.

G.Gužienė pati užsiaugino trešnės bonsą.

Užsiaugino lietuviškų bonsų

G.Gužienė teigė, jog ji laikosi augalų išgyvenamumo principo: nekilnoja jų, stengiasi kuo mažiau karpyti, išskyrus gyvatvorę ir obelų viršūnes.

Ji neturi ir savojo augalo favorito – kiekvienas įdomus savaip: „Aš tik pasodinu ir stebiu, kaip jis gyvena“, - tvirtino ji.

„Jeigu būčiau pragmatikė – mintį tęsė ji, - augalai čia neturėtų laisvės, jie turėtų paklusti ir tarnauti žmogui. Aš neturiu jokių išskaičiavimų: perku ir sodinu, nes man tai patinka. Bet nedarau iš to verslo, ne parduodu, o išdaliju. Dalintis su kitu yra didelė vertybė, nes nė pats nežinai, kada ir kiek gauni iš kitų“, - savitą filosofiją dėstė menininkė.

Prie namo – visa eilė augalų vazonuose: tarp jų - figmedis, lauro lapas ir lietuviškieji bonsai. „Čia – mano trešnė: ji pati pasisodino vazone – išdygo kauliukas. Dabar jai – 4 metai, - rodydama vos 10 cm ūgio medelį, kalbėjo G.Gužienė. – O čia 6-metė tuja. Tikrąjį Azijos kraštų bonsą užauginti mūsų sąlygomis labai sunku: tektų visur vežiotis, nes medelį reikia bent trissyk per dieną laistyti. Antraip jis kenčia“, - tvirtino augalų mylėtoja.

Turi gyvūnėlių ūkį

Šiuo metų laiku visas G.Gužienės sodas kvepia medumi: šį malonų aitrų kvapą skleidžia pražydęs sidabrakrūmis - smulkiažiedės kekės panirusios į sidabro lapiją.

Beje, jos sode dūzgia ir bitės, besibūriuojančios prie senų, į žemę jau smengančių avilių: „Kažkada bandžiau bitininkauti – dabar nebesuspėju. Tegul sau ir dūzgia, jeigu čia ką dar tinkamo suranda. Aš jų neliečiu, o jos – manęs. Visiems mano sodyboje vietos užtenka, - juokavo moteris, vis žvelgdama viršum ūkinio pastato kraigo, kur rytą pastebėjo gandrų jauniklius pavėluotai kraunant lizdą. – Jų tėvai kasmet sugrįžta į lizdą medyje, o šitie, pernykščiai jų jaunikliai sugalvojo įsikurti atskirai“.

Sodyboje paskui šeimininkę sekioja 5 katinai, akylai namus saugo 4 šunys. Užtvartėje – pulkas dekoratyvinių vištų, 4 ožkos. Turėjo ir dekoratyvinių balandžių, bet, prisipažįsta, nemokėjusi jais rūpintis, ir šie išsilakiojo po kaimą.

Slaugytoja Klaipėdos apskrities ligoninėje dirbanti G.Gužienė sakė kažkada bandžiusi ir ūkininkauti: „Kaimynų paraginta palikau sode lysvių bulvėms, auginau kiaules, bet kai reikėjo jas skersti, širdis plyšo. Mano dedeklės gyvena, kol sudžiūsta, - nekertu jų. Ožiukus išdaliju: ir dabar turiu du, bet nesiūlau bet kam – kad kokie girtuokliai nesušveistų mano gyvūnėlių. Sode žolės specialiai dėl jų ir nenupjaunu, kad kaskart skanautų šviežiu pradalgės atolu“, - atviravo moteris.

• Rašyti komentarą (2)