Ar Kretingos rajone juntama socialinė nelygybė?

- Neabejoju, kad yra. Tai matosi ir gatvėje, ir parduotuvėje. Vaikas iš mokyklos grįžęs papasakoja, kokius „mobiliakus“ kiti nešiojasi, kokiomis mašinomis atvažiuoja. Aš esu neįgalus žmogus, pozityviai žvelgiu į gyvenimą ir tenkinuosi tuo, ką turiu. Man turtai nelabai ir terūpi, man svarbiausias žmogaus turtas yra sveikata. O, kad kiti tai suprastų ir įvertintų!

- Jaučiasi iš visko: mašinų, namų, apsirengimo ir elgesio. Gyvenu Rūdaičiuose prie koplyčios: turtingieji į mūsų koplyčią nė neateina, jiems - per žemas lygis. Praturtėjo visi buvę kolūkio viršininkai: susigrobė žemes, techniką, dabar dar gavo milijonus europinių išmokų. O mes, kurie dirbom, plušom ūkyje, likom ubagais. Dabartiniai milijonieriai išpuikę, o pensininkai vos galus suduria.

- Taip, jaučiasi. Mokykloje – labiausiai iš elgsenos: turtingųjų vaikai labai pasikėlę. Jie šneka apie savo galimybes: tas tą gali, to tėvai tą ir tą nusipirko ar išvyko į egzotišką šalį. O iš tikrųjų savo vidumi jie nesijaučia stiprūs, puikybe jie dangsto baimes, kompleksus ar negebėjimus. Mieste irgi matosi skirtumai: rytais „bomžai“ rausiasi po konteinerius, pro šalį pravažiuoja prabangūs automobiliai.

- Kaip nebus, aišku, kad yra. Visame kame matosi pagal tai, kaip žmonės gyvena. Aš pats skųstis negaliu: kol dirbau, gaudavau vidutiniško dydžio atlyginimą, dabar neblogą pensiją gaunu. Aišku, pagal dabartines patarnavimų ir maisto kainas tai nėra daug. Viena laimė – nesiskundžiu sveikata, bet jeigu reikėtų pirkti vaistus, tada jau būtų ne kas – vaistai mūsų šalyje yra pernelyg brangūs.

Kalbino Irena ŠEŠKEVIČIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS