|
|
|
Titaniškas darbėniškės triūsas
Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos Aldonos Zimnachaitės pastangomis buvo nupūstos laiko dulkės nuo įžymios leidėjos ir visuomenės veikėjos, kilusios iš Darbėnų, Onos Vitkauskytės biografijos – pedagogė apie jos veiklą išleido knygą „Sugrįžimai“.
Knyga vietoj plytos „Buvo labai įdomu prisiliesti prie O.Vitkauskytės gyvenimo istorijos, kuri yra labai ryškus mūsų tautos kultūrinio palikimo faktas. Turėdama Kaune knygyną, bendraudama su įžymiais Lietuvos XIX a. vidurio – XX a. pradžios veikėjais, rašytojais, kompozitoriais, mano akyse ji tapo pasišventusia šviesuole, ir, pradėjusi ja domėtis, nebegalėjau sustoti. Neįtikėtina, kad viena moteris nuveikė tokį titanišką darbą“, - tvirtino A.Zimnachaitė. Pedagogė sakė, jog domėtis O.Vitkauskytės veikla ją paskatinęs netikėtas įvykis: sykį viena mokinė į jos pamoką atsinešė seną knygą mediniais, oda aptrauktais viršeliais. Ta knyga sename garaže buvo panaudota vietoj plytos, kol ją aptiko mokinės tėvai. “Susidomėjusi knyga su O.Vitkauskytės spaudiniais, kreipiausi į žymų šalies kolekcininką, kultūros puoselėtoją Domą Akstiną: Kaune jau anksčiau buvo pasirodęs žinynas, kuriame sudėti O.Vitkauskytės atvirukai bei kitokie spaudiniai. Tačiau netiksliai nurodytas jų skaičius, nes paties D.Akstino kolekcijoje jų buvo gerokai daugiau. Taip ir prasidėjo mano kelionė po archyvus, bibliotekas, muziejus, leidyklas, pas privačius kolekcininkus, trukusi kelerius metus. Tai buvo kolektyvinis darbas, kurį susisteminau leidinyje „Sugrįžimai“, - kalbėjo A.Zimnachaitė. Knyga, pasirodžiusi 2001 m. vos 500 egzempliorių tiražu, išsyk tapo bibliofiline retenybe. Autorė pelnė II vietą respublikinės „27 knygos mėgėjų draugijos“ konkurse už geriausiai parengtą bibliofilijos leidinį. Ji sakė, jog, ir pasirodžius leidiniui, informacija pasipildo – atsiranda vis naujų O.Vitkauskytės spaudinių, apie kuriuos ligi tol viešai nežinota.
Veikė išvien su tautos šviesuoliais O.Vitkauskytė gimė išsyk po baudžiavos panaikinimo 1865 m. Darbėnų miestelyje. Jos tėvas Aleksandras Vinkus-Vitkauskas jaunystėje buvo įstojęs į Kretingos pranciškonų vienuolyną, tačiau pasitraukęs susituokė su Magdalena Užutaite. Per 60 bendro gyvenimo metų jiedu susilaukė 8 vaikų, - Ona gimė priešpaskutinė. Onos tėvas Darbėnuose buvo žinomas XIX a. pabaigos medžio dirbinių drožėjas. Jo raižiniai, vaizduojantys šventųjų gyvenimus, caro valdymo metais buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir lietuvių kovos prieš stačiatikybę forma. A. Vitkausko raižiniai iki šiolei saugomi daugelyje šalies – Lietuvos nacionaliniame, M.K.Čiurlionio dailės, Lietuvos dailės, Šiaulių „Aušros“ – bei Varšuvos ir Vienos muziejuose. „Nedaug težinoma apie Onos vaikystę. Žinoma, kad ji baigė Darbėnų pradžios mokyklą. Būdama 22-jų susilaukė nesantuokinio sūnaus Aleksandro, kurį įsisūnijo jos tėvai. Kada Ona atvyko gyventi į Kauną, taip pat nėra žinoma, tačiau būtent čia ji įsitraukė į aktyvią kultūrinę veiklą ir verslą. Ji su 13-mečiu sūnumi dalyvaudavo slaptuose lietuviškuose vaidinimuose kartu su tuo metu Kaune veikusios slaptos „Dainos“ draugijos, kurioje dalyvavo operos solistas Kipras Petrauskas, rašytojas Juozas Tuma –Vaižgantas, choru, vadovaujamu Juozo Naujalio. Šios draugijos nariams grėsė Sibiras, tačiau šis slaptas scenos meno bei tautinės savimonės židinys itin atsargiai buvo „kurstomas“ drąsių lietuvių namuose, o koncertai ir vaidinimai būdavo rengiami giriose“, - A.Zimnachaitė pabrėžė, jog būtent šių žmonių, tarp kurių buvo ir O.Vitkauskytė, iniciatyva buvo padėti pamatai profesionaliam lietuviškam teatrui. Beje, Onos sūnus Aleksandras mokėsi Maskvos Mažojo teatro studijoje, o grįžęs dirbo „Dainos“ draugijos režisieriumi ir aktoriumi. Vėliau jis – vienas pirmųjų Kauno valstybinio teatro aktorių bei režisierių.
Išgarsėjo kaip atvirukų leidėja Anot pedagogės, 1904 m. leidus spausdinti lietuviškus raštus, Kaune pradėjo dygti lietuviški knygynai: vieni pirmųjų 1905 m. – Juozo Naujalio, o kitąmet – O.Vitkauskytės. Jos knygynas veikė dabartiniame pastate Rotušės a. 2 ir buvo laikomas vienu stipriausių Kaune. Ona savo lėšomis prisidėdavo prie lietuviškų knygų, kurių stigo, leidybos. Per metus knygyno savininkė išleisdavo apie 300 tūkst. įvairios tematikos – istorinių, etnografijos, menininkų darbų – atvirukų. Apie tai, kad ji palaikė prekybinius ryšius su garsiais to meto mokslo ir meno žmonėmis – Jonu Basanavičiumi, Antanu Žmuidzinavičiumi, byloja išlikę atvirlaiškiai, sąskaitos užsakymai. 1915 m. O.Vitkauskytė, kaip ir dauguma karo pabėgėlių, pasitraukė į Rusijos gilumą – Simferopolyje įsikūrusiame lietuvių centre ji drauge su kitais entuziastais įsteigė Lietuvių savišalpos draugiją „Pietų žvaigždė“, kurios nariai rūpinosi padėti tautiečiams, nukentėjusiems nuo karo. Grįžusi iš Rusijos, ji tęsė knygyno veiklą kitose Kauno vietose – dabar Vilniaus g. 41 ir Laisvės alėjoje Nr. 21 – ypač aktyviai ėmėsi atvirukų bei muzikos kūrinių leidybos: išleido nemažai tuometinių kompozitorių dainų su natomis, kurias spausdindavo Tilžės „Spaudos“ spaustuvėje. Komerciniais-leidybiniais ryšiais ji dažnai važinėdavo į Vokietiją, Lenkiją, Prancūziją. „Knygynas ne visada buvo pelningas verslas, yra žinoma, kad O.Vitkauskytę slėgė skolos, kurias sugrąžinti sutrukdė netikėta mirtis 1928 m. Išliko dokumentai, kad sūnui Aleksandrui ji paliko per 35 tūkst. litų skolos“, - savitų biografijos detalių pavyko aptikti A.Zimnachaitei. O.Vitkauskytė, kaip ir jos sūnus Aleksandras, yra palaidota Panemunės kapinėse, Kaune.
|
|
