|
|
|
Jaučiasi atsakingas už savąsias šaknis
„Kai kalbu apie pilietiškumą ir lietuvybę, visuomet remiuosi į savo šaknis, į tą vietą, iš kur aš atėjau - į savo tėviškę. Ir jaučiu savo pareigą būti atsakingas už ją. Vaizdai ir prisiminimai iš tėviškės, iš širdžiai brangių gimtojo vienkiemio kerčių atsikartoja mano dainose, apsakymuose, pjesėse“, - tvirtino Darbėnų gimnazijoje viešėjęs 52-jų kraštietis Juozo Miltinio teatro aktorius ir režisierius, bardas, rašytojas Vytautas Kupšys.
Į teatrą atvedė brolis Kaskart, sugrįžus į gimtąsias vietas, aktorius sakė, jį maloniai nustebina europietiškai tvarkomas miestelis. „O jau Darbėnų gimnazija – erdvi, šviesi, jauki, net kojos drebėjo lipant į sceną – prisiminiau, kaip joje kažkada pats dainavau ir šokau su trumpikėmis“, - juokavo kūrėjas. V.Kupšys pasakojo užaugęs Darbėnų miestelio pakraštyje, atokioje šimtametėje sodyboje. Šalia jos tada dar stovėjęs senas malūnas, apie kurį šiandieną mena tik akmenų grūstys, tarp šlamančios žolės sruvenanti upė. Šiandieną šios vietos stipriai pasikeitė, bet tėviškėje tebegyvena aktoriaus mama 90-metė Valerija Liepienė. Savo mamą ir Darbėnų kapines, kur palaidotas tėvas, jis sakė, aplankąs kelissyk per metus, o su vyriausiuoju broliu Edvardu, kas liepą sugrįžtančiu iš tolimosios Jakutijos, tėviškėje jiedu ir vasarojantys. „O pabandytumėm su mama nešnekėt žemaitiškai, ši išvis nesišnekėtų“, - pajuokavo jis. Vytautas prisiminė savo vaikystę buvus sunkią, - tėvas nuskendo dar jam negimus. Šeimoje liko keturi vaikai, o paskui prisidėjo dar keturi patėvio vaikai. Iš tikrųjų kraujo brolių ir sesių 13 metų vyresnis Edvardas jam atstojęs tėvą ir įskiepijęs gyvenimo vertybes. „Brolis mane ir įvedė į paslaptingą teatro pasaulį, mokė ir patarė, kokias knygas perskaityti, kokius filmus pažiūrėti. Jis pats tuomet dirbo pas legendinį režisierių Juozą Miltinį – itin spalvingą, tačiau sunkaus būdo asmenybę - vaidino ir dirbo apšvietėju, kol sykį supykęs trenkė prožektorių ir išvyko kuo toliau nuo teatro, - į Maskvą. O Maskvoje tiesiu taikymu vėl nuėjo į teatrą, ir šiandieną jis yra nusipelnęs Rusijos bei Jakutijos artistas“, - pasakojo V.Kupšys. Literatūra – tikroji mūza Teatras, darbėniškio gyvenime atsiradęs lyg brolio gyvenimo paralelė, pamažėle įtraukė į savąją gelmę. „Aš turėjau būti Klaipėdos dramos teatro aktorius – režisierius Povilas Gaidys rinko kursą, ir aš išvažiavau mokytis pas jį. Bet po pirmo kurso jis susipyko su valdžia ir mes išskydome. 1984 m. baigiau Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą, tapau režisieriumi, o vėliau dar apgyniau ir aktoriaus diplomą. Visi pasukome savais keliais: aš nuėjau į J.Miltinio tetarą, ir jame esu jau 30 metų“, - V.Kupšys mano, kad aktoriaus kelias yra jo likimas, nors šviesioji jo gyvenimo mūza yra literatūra. „Jaunystėje knygos ir muzika man buvo viskas. Legenda tapo prisiminimas, kaip aš, septintokas, sykį brolio paskatintas, „paragavau“ Fiodoro Dostojevskio – po romano „Nusikaltimas ir bausmė“ nebegalėjau sustoti tol, kol neperskaičiau visų kūrinių. Savaitei pasitraukiau į mišką, kad niekas netrukdytų skaityti. Mokytojai pasigedo: kur Vytautas, klausė mamos. O ji – išėjo į mokyklą. Taip ir išaiškėjo melas, kur ir kaip leidau pamokas. Dostojevskis mane taip paviliojo, kad skirtingais savo gyvenimo tarpsniais visą jo kūrybą skaičiau triskart, ir kiekvienąsyk ją suvokiau skirtingai“, - vieną ryškiausių paauglystės nuotykių prisiminė kraštietis. Jo literatūros kumyrais paauglystėje tapo ir Ernestas Hemingvėjus bei Džekas Londonas. Gal nesąmoningai jų paskatintas ir pats pradėjo rašyti. „Parašiau pirmąjį moralinį detektyvą „Gėda“, bet niekam jo nerodžiau, o ir šiaip niekam nesigyriau, tik kelis kūrinius buvau nusiuntęs į „Moksleivį“. Tuomet to savo rašymo nesureikšminau, nes manęs mokykloje buvo pilna visur – aš sportavau, vaidinau, šokau. O vyresnėse klasėse keturiese susibūrėme į estradinį ansamblį – buvome pirmi vaikiai miestelyje, groję per šokius ir gegužines“, - juokavo pašnekovas. Vadina save teatro žmogumi Vaikystė V.Kupšiui visam gyvenimui liko vienu brangiausių amžiaus tarpsnių. Ir tai atsispindi jo kūryboje: J.Miltinio teatre jis yra suvaidinęs per 50 vaidmenų, pastatęs per 30 spektaklių, o pusė iš jų skirta vaikams. Jis taip pat rašo pjeses suaugusiesiems ir vaikams. Jo sukurtas spektaklis „Išgelbėti unguriuką“ prieš kelerius metus buvo pripažintas geriausiu lietuvišku vaikišku spektakliu. O prieš dvejus metus jis išleido trylikos pjesių rinkinį vaikams „Slibinai ir žmonės“, - šių knygų jis padovanojo ir Darbėnų gimnazijos bibliotekai. „Esu vadinamas universaliu kūrėju, tačiau aš pats šiandieną galiu iš širdies pasakyti – brolio pamokos davė svarių vaisių. Iš tikrųjų esu teatro žmogus ligi širdies gelmių: teatre galėčiau gyventi nevalgęs, negėręs, dėl teatro galėčiau padaryti viską. Po daugel metų supratau – visa kita yra šalia ir tik papildo tą žmogų, kuris gyvena teatre“. Nors daugumai tautiečių šiandieną V.Kupšys yra labiau žinomas ne kaip teatro, bet televizijos aktorius, ypač - po Makaro vaidmens serialuose „Nemylimi“, „Svetimi“, „Pasmerkti“, jis nenuneigia šios populiarumą suteikusios televizijos galios. „Svarbiausia yra požiūris į darbą, nes blogo darbo nėra. Šiandieną nebėra išgryninto teatro, aktoriai yra universalūs, - aš buvau ir vienas iš Panevėžio muzikinio teatro įkūrėjų. Ir nors šiandieną teatro menas nustumtas į šoną, jis vis dėlto yra gyvas. Teatras atsirado išvien su civilizacija, žmogui pamačius savo atvaizdą vandenyje, ir jo neįmanoma sužlugdyti. Laike jis kinta: jo populiarumo banga kyla ir nuslūgsta. Mes dar mename sovietmetį, kai ta banga buvo pasiekusi viršūnę, nes tuomet teatro kalba galėjome pasakyti tai, ko nekalbėdavome tiesiogiai“. * Įsimintiniausi J.Miltinio teatro scenoje V.Kupšio sukurti vaidmenys: Tėvas – R.Bredberio „Pienių vynas”, Pinokis – K.Kolodžio „Pinokis“, Abarius – K.Sajos „Devynbėdžiai“, Kovjelis – Ž.B.Moljero „Miestelėnas – bajoras“, Skapenas – Ž.B.Moljero „Skapeno klastos“, Petras – M.Katiliškio „Miškais ateina ruduo“, Pepelas – M.Gorkio „Dugne“, Poetas – R.Šavelio „Tamarikso žydėjimas“, Stefanas – Ž.Puarė „Beprotiškas savaitgalis“ ir kt.
|
|
