Nostalgija civilizacijos nesugadintam grožiui

„Esu visą šimtmetį atsilikęs, - aprodydamas paveikslų galerija paverstus savo namus Senosios Įpilties kaime, juokavo tautodailininkas ir Darbėnų seniūnas 65-erių Edvardas Stalmokas, tapantis gamtos vaizdus realistiniu-romantiniu stiliumi, kuris būdingas XIX a. olandų, austrų, o ypač rusų menininkams Isakui Levitanui, Ivanui Šiškinui bei Fiodorui Vasiljevui.

Edvardo Stalmoko 65-mečio proga Kretingos muziejuje šį birželį bus surengta personalinė naujausių jo darbų paroda.

Drobėse vietovę koreguoja

E.Stalmokas tvirtino, jog šį savitą stilių jo pasąmonėje suformavo vaikystės aplinka: jis augęs Klaipėdos rajono Šiūparių kaime, kurį supo miškai ir gojai, tekėjo Agluona. Tie vaizdai, kuriuos dar labiau paryškino Antano Baranausko, Maironio, Kristijono Donelaičio eilėmis išjaustas tėviškės grožis, ilgam įsirėžė į atmintį ir atgijo tuomet, kai, baigęs agronomijos mokslus, atvyko dirbti į Piliakalnio kolūkį.

Dar vaikystėje pamėgęs piešti, jis vis dažniau užsukdavęs į liaudies meistro Kurto Skroblio dirbtuves, ir ilgainiui įsisavinęs jo tapybos braižą, vaizduotės potėpius pats pabandė perkelti į drobę.

Iš pradžių pieštuku nusibraižydavo vietovės planą ar eskizą, užsirašydavęs netgi spalvas, kad drobėje išgautų tam tikrus atspalvius. Tautodailininkas sakė, jog jo paveikslai reikalauja tam tikro erdvinio mąstymo, ir tam, jis sakė, labai pravertė mokykloje įgytos stiprios matematikos žinios.

„Laikas pakoregavo ir tapybos procesą: dabar jau vietovę fiksuoju fotoaparatu – spragt, ir yra. Paskui atrenku kadrus, kuris iš jų gali tapti paveikslu. Tačiau mano paveikslai nėra tiksli fotografijos kopija, - drobėje vietovės vaizdą visuomet koreguoju: pridedu ar praretinu medžius, praplatinu ar susiaurinu upę, pastatau tiltą. Tapyba ir yra gebėjimas sudėlioti kompoziciją, parinkti spalvas ir sukurti tam tikrą nuotaiką“, - kalbėjo per keturis kūrybinės veiklos dešimtmečius, kaip tvirtino, apie 500 drobių nutapęs tautodailininkas.

E.Stalmoko drobės nėra tiksli, o menininko fantazija praturtinta tam tikrų vietovių kopija.

Be civilizacijos pėdsakų

„Visuomet jaučiau nostalgiją civilizacijos nepaliestam grožiui, - mano paveiksluose nepamatysite elektros stulpų, laidų ar šiuolaikinės technikos. Mano drobės kvepia šimtmečių praeitimi. Man labai mielas senasis Žemaitijos kaimas su savo šiaudinėmis klėtimis ir palaukėj besiganančiais arkliais“, - E.Stalmokas įsitikinęs, jog šiandieną tokiu stiliumi Lietuvoje tapo nedaugelis menininkų. Tačiau Rusijoje šis stilius atgyja ir tampa populiarus tarp diduomenės.

Pirmoji darbėniškio kūrybos kritikė ir vertintoja yra žmona Birutė, kuriai labai svarbu paveikslo gyvybė, - jos patartas drobėje apgyvendina paukščius ar debesims suteikia saulės šviesos.

E.Stalmokas neslėpė, jog retai kada išsyk būna patenkintas savo darbu: prie jo vis sugrįžta, koreguoja. „Aliejinė tapyba leidžia taisyti potėpius - ryškinti ar prislopinti spalvas“, - tvirtino tautodailininkas. Per pastarąjį kūrybos penkmetį menininkas užfiksavo nemažai gamtos vaizdų iš kelionių, todėl nekeista, jog drobėse viršum gojų iškyla ir į debesų patalą gula didingų Alpių ar Slovakijos Tatrų viršukalnės, vėjui sparnus išskleidęs senas malūnas Čekijos kaimo peizaže.

Dirbant Darbėnų seniūnijos „galva“, kūrybai, prisipažino E.Stalmokas, laiko telieka tik rudens – žiemos metą. „Gyvenimas yra labai įtemptas, gausu stresinių situacijų, tačiau stojant prie molberto, reikia būti ramiam, atsipalaidavusiam. Jei būsena netinkama, geriau nė nepradėti – kūryba yra reikli, ji nepriima kūrėjo bet kokio“, - atsakingą požiūrį į kūrybos procesą dėstė darbėniškis menininkas.

• Rašyti komentarą (2)