Darbėniškės rankoms paklūsta vyriški kaltai

Darbėnuose gyvenančios 58-erių Benaditos Skaivydienės namai apstatyti jos pačios sukurtais, pagamintais ir originaliai drožinėtais baldais. Negana to, moteris neseniai ėmėsi skulptūros, ir pirmuosius savo darbus jau išvežė į velykinę parodą Skuodo muziejuje.

Šias svečių lovas moteris pagamino praėjusią žiemą.

Medis kvepėjo nuo vaikystės

Kaltai, pjūklas, plaktukas, peilis – kasdieniai Benaditos darbo įrankiai, kaip namų šeimininkei – puodai ar samčiai. „Iš baldų pirmąjį pasidariau stalą, po to – suolus, fotelius. O kai ranka įgudo, ėmiausi virtuvinio komplekto, indaujos. Paskiausiai pasigaminau komodą, spintą ir lovas miegamajame bei svečių kambaryje“, - vedžiodama po namus ir rodydama pačios sukurtus vienetinius baldus, kalbėjo darbėniškė.

Šio vyriško amato moteris ėmėsi, kai ji, kilusi iš Skuodo, apsigyveno nuosavame name Darbėnuose.

Persikraustant, ji sakė, aplūžę standartiniai faneriniai baldai, ir tada jai šovusi mintis pasigaminti pačiai, juolab, kad pradžiamokslį praėjusi vaikystėje – dažnai užsibūdavusi senelio, kuris mėgęs meistrauti, dirbtuvėse.

„Aš nežinau, iš kur gavau konkrečių žinių, kaip pasidaryti tą ar kitą baldą. Ėmiau, dariau ir tiek. Man medis kvepėjo nuo vaikystės, ir dabar išėjusi į dirbtuves užsimirštu, paskęstu mintyse. Būna, kad su savo drožiniais ir pasikalbu. Lyg jie būtų gyvi“, - pajuokaudama kalbėjo drožėja.

B.Skaivydienė prie medžio darbų linkstanti dažniausiai vakarais, kai nurimsta namai ir siela. Medis ją ypatingai sušildo ilgą ir tamsų žiemos metą.

Dabar, kai namuose jau sudėtos jos pačios pagamintos medinės durys, o kambariai apstatyti raižiniais išpuoštais baldais, iš lauko akmenų išmūryta virtuvės siena, B.Skaivydienė paniro į skulptūrą.

Benaditos Skaivydienės išdrožtos skulptūros pradėjo kelią po parodas.

Nuovargį nuplauna armonika

„Pirmiausiai norėjosi pagražinti baldus ornamentais: paimdavau paprastą pliauską ir iš akies pradėdavau kalti gėles, vaisius, geometrines figūras. O prieš dvejus metus išdrožiau pirmąjį suvenyrą - rožės žiedą, po to - kitą. Pabandžiau laikrodį, tada - visokių niekučių, - jų namuose nelaikau, o įvairiomis progomis išdovanojau“, - kalbėjo drožinėtoja.

Paskui atėjo metas sudėtingesniems darbams: taip gimė skulptūrinės kompozicijos „Naktigonė“, „Bičiulystė“, „Girios šviesa“, „Paskanauki“. Šiuos darbus atsitiktinai pamatę tautodailininkai iš Skuodo, paprašė atvežti į parodą.

„Šmaikštavo, kad sėdžiu tyli kaip pelė bei savo talento kitiems neparodau ir nesidalinu su kitais šia Dievo dovana. Aplinkiniai žinojo, kad drožinėju, o kam čia eisiu ir garsinsiuos“, - į jų pastebėjimą atsakiusi moteris.

O kai nuo kaltų rankos pavargsta, B.Skaivydienė ima armoniką ir, pagauta linksmo ūpo, plėšia mėgstamą melodiją. Groti ji sakė taip pat išmokusi savarankiškai.

„Pirmą armoniką tėtis nupirko Latvijoje, - armonika nebuvo nauja, bet man, trylikametei, besimokančiai groti, buvo gerai. Nuėjau pas meno vadovą, kad pamokytų, bet šis man natas padėjo, o aš nieko nesupratau. Tad ir mokiausi iš klausos: mama dainuodavo, o aš pati ieškojau klavišuose garsų ir pamažėle jungiau juos į melodiją“, - kalbėjo savo gyvenimą drožyba ir muzika nuspalvinusi moteris.

• Rašyti komentarą (0)