|
|
|
Meilė teatrui – pašaukimas
Įspūdžiais apie vaidybos studijas su „Kuprinės“ skaitytojais pasidalijo Aina Norgilaitė, kuri yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antrakursė, mokosi valstybės finansuojamoje vietoje.
- Kodėl pasirinkai šią specialybę? - Tikriausiai pašaukimas toks – kitaip apibūdinti pasirinkimą būtų sunku. Dar mokykloje pradėjau lankyti teatro studiją, o ten režisierius Nerijus Gedminas ir užkrėtė mane meile teatrui. Taigi jau mokykliniais metais teko pasisemti aktorystės patirties: vienerius metus lankiau teatrą-studiją „Atžalyną“, ten vaidinau režisierės Auksės Antulienės statytame spektaklyje „03“. Be to, su Kretingos Egidijaus Radžiaus dramos teatro režisieriumi Nerijumi Gedminu pastatėme spektaklį „Upė ant asfalto“, o Pranciškonų gimnazijos teatro studijoje – „Bernardos Albos namai“, „Roberto Zucco“, Laisvajame teatre – spektaklį „Šokis“. - Kokių žinių reikia norint įstoti? - Norint įstoti reikia visko, ko tik moko mokykloje. Viskas anksčiau ar vėliau praverčia. Tai – neįkainojama patirtis. Žinoma, reikia būti smalsiam, komunikabiliam, tolerantiškam. Reikia turėti ir improvizacinių gebėjimų.
- Kaip įvertintum dėstytojus? - Su mumis dirba patys geriausi savo specialybės profesionalai. Visus be išimčių myliu ir gerbiu. - Ar daug buvo stojančiųjų? - Iki 300. Į mūsų kursą priėmė 19. Dabar liko 10. - Sunku mokytis? - Sudėtinga įvertinti savo pažangą. Kalbant apie pažymius, sekasi labai gerai, bet ne jie čia svarbiausia, ne skaičiukai matuoja kūrybos ir asmenybės turtingumą. Tobulėjimui ribų nėra, tad net pasiekus aukščiausią balą, negalėčiau pasakyti, kad tai – jau viršūnė ir aukščiau nebepakilsiu. O mokytis – labai sunku. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Aktorius turi būti ir akrobatas, ir filosofas, todėl, manau, neverta net užsiminti apie tai, kiek treniruočių reikalauja akrobatika ir kiek perskaitytų knygų – filosofija. Ne visi įstoję ištveria. Nekalbant apie tai, kad akademijoje mes praktiškai gyvename: ateiname rytą apie 8 val., o išeiname, išvaromi budinčiųjų, 22 val. Beje, taip – ir savaitgaliais. O apie grįžimus namo galime tik pasvajoti. Parvažiuojame pas tėvus kartą ar du į semestrą. Dažniausiai - tik per šventes. - Kokie dabar tau dėstomi dalykai? Ar patinka? - Studijos yra be galo įdomios. Tai tikrai yra ne tokia profesija, kurią reiktų varu varomam mokytis. Be to, kurios kitos specialybės besimokydamas galėtum lankyti tokias netradicines paskaitas kaip, pavyzdžiui, fechtavimas? Be to, turime tokias paskaitas: spe-cialybė (vaidyba), scenos kalba, scenos judesys, ansamblinis dainavimas, solinis dainavimas, klasikinis šokis (baletas), pantomima, Lietuvos ir pasaulio dramaturgija bei teatro istorija, akcentologija, grimas, filosofija, buities ir kostiumo istorija, Suzuki metodas (aktoriaus treniravimo) ir kt. - Kokias savo specialybės perspektyvas ateityje įžvelgi? Kokie šios specialybės „pliusai“ ir „minusai“? - Perspektyvų, manau, galima įžvelgti kiekvienoje specialybėje: tiesiog reikia eiti, dirbti ir pačiam skintis sau kelią į ateitį, o ne laukti, kada kas ką ant sidabrinio padėkliuko atneš. Taip nebūna. Didžiausias aktorystės „pliusas“ – kūryba, saviraiškos laisvė, galimybė daryti tai, kas tau patinka, ir didžiulė meilė pačiai profesijai, o „didžiausias minusas“ – be galo didelė konkurencija. Išlikti ir pasiekti savo tikslų galima, bet reikia nusiteikti labai sunkiai dirbti. Tinginiai čia nepageidaujami. - Kokie vyksta renginiai, pramogos studijų metu? - Akademijoje vyksta įvairiausi pasisėdėjimai, diskusijos, filmų vakarai, daug koncertų, spektaklių. Apskritai pas mus kiekvieną dieną vyksta po kelis renginius – na, juk kultūrinė mokymo įstaiga vis dėlto. Vien sesijos metu neįmanoma suspėti visur suvaikščioti ir visko pamatyti, nes daugumos dalykų atsiskaitymai vyksta viešo pasirodymo forma, išskyrus, aišku, teorinius dalykus. - Apie bendrabutį, jei jame gyveni. - Bendrabučiu skųstis labai negaliu. Žiemą gyvename šiltai ir šilto vandens turim. Kai kurie kambariai renovuoti. Ne visi. Bet aš gyvenu viename iš jų. Triukšmu irgi nesiskundžiu. Čia vis dėlto gyvena būsimi kultūros atstovai, kurie yra pakankamai tolerantiški kaimyno poilsiui. Minusas – tik dėl erdvės, nes labai maži kambariai. Nėra asmeninės erdvės, kas menininkui yra privalomas dalykas. O juk ir ne menininkui yra svarbu turėti savo neliečiamą kampą.
Sandra URBONAITĖ
|
|
