Nuo tautinio kostiumo – prie pagoniškų rūbų

Kretingiškės siuvėjos Ievos Garjonienės vardą šiandieną žino dauguma šalies etnokultūros puoselėtojų – jau devynerius metus ji kuria tautinius kostiumus, o pernai už tai įgijo tautinio paveldo sertifikatą. Tačiau, neslėpė kūrėja, jos akys jau krypsta į dar senesnius – pagonybės laikų - drabužius.

Tautinio kostiumo kūrėja Ieva Garjonienė gerai žino etnografines drabužių subtilybes: spalvų bei raštų dermes, detalių dydžius, proporcijas. Jos sukurtais rūbais pasipuošė dešimtys kolektyvų Lietuvoje ir užsienyje.

Dera žinios ir patirtis

„Nė neprisimenu, nuo kada siuvu. Pirmieji mano manekenai buvo lėlės, po to - brolis ir sesė dvynė, - apie prigimtinį polinkį kūrybai kalbėjo 47-erių I.Garjonienė. - Anksti ištekėjau, bet adatos iš rankų niekada nepaleidau: dirbau ir siuvykloje, ir individualiai. Siūdavau viską – nuo paprastų drabužių iki paltų ir odos gaminių“.

Tai, kad ji susidomėjo tautiniais drabužiais, nulėmė pažintys su lietuvių etninės kultūros puoselėtojomis – Terese Jurkuviene, Danute Keturakiene, Zita Baniulyte. Važinėjo po seminarus, kaupė žinias iš knygų, muziejų ir iš močiučių skrynių savo rankomis panoro prikelti jų puošnius drabužius.

„Dabar jau diena iš dienos nepaleidžiu tautinio audeklo iš rankų, - atviravo kūrėja. Ji galėtų valandų valandas pasakoti apie atskirų regionų kostiumų spalvų dermę, raštų bei detalių subtilumus. - Kiekvieno regiono tautiniame drabužyje turi būti tam tikros spalvos, kurias pati gamta sunešė į audėjų raštus, išlaikytos detalių proporcijos. Yra daugybė niuansų: netgi senovės kretingiškių tautinis kostiumas skiriasi nuo plungiškių. Kostiumas negali būti pasiūtas bet kaip: jei pastebiu menkiausią neatitikimą, naktį nepamiegu, ardau, taisau“.

Tautinis kostiumas, tvirtino I.Garjonienė, yra ne vien jos, bet visos komandos kūrybos rezultatas: audėjos audžia, viena – tik drobę marškiniams, kitos – sijonus ir prijuostes. Dar kitos – siuvinėja, pina pynes, - ji itin džiaugėsi partneryste su kretingiške siuvinėtoja Reda Stonkiene.

O pati I.Garjonienė kuria eskizus, modeliuoja ir sukuria kostiumo visumą. „Mano rūpestis - kad kostiumas derėtų žmogui ir prie veido, ir prie jo stoto“, - pabrėžė ji.

Šeimos ir giminės vertybė

Šiandieną I.Garjonienės sukurtais tautiniais kostiumais ar pavienėmis jo detalėmis puošiasi nemažai Kretingos rajono kolektyvų: Kultūros centro etnografinis ansamblis „Gervelė“, Meno mokyklos, Vydmantų, Salantų bei aplinkinių rajonų – Mažeikių, Plungės, Platelių kolektyvai.

„Tautinio paveldo sertifikatas suteikia tam tikro svorio, - galiu dalyvauti konkursuose, kai reikia sukurti rūbų komplektus kolektyvams“, - džiaugėsi I.Garjonienė, šiųmetinei Dainų šventei kurianti trijų regionų – žemaičių, aukštaičių ir dzūkų – kostiumus, kuriais pasipuoš 60 M.K.Čiurlionio meno mokyklos mokinių bei 16 kostiumų Nidos meno mokyklos mokiniams.

Tautinis drabužis, įsitikinusi jo kūrėja, yra ne tik tautos paveldas, bet ir šeimos vertybė, kuri gali būti perduodama iš kartos į kartą. „Tačiau audeklas turi būti ne gamyklinis kiniškas, o išaustas ir išsiuvinėtas rankomis. Rankų darbas nyksta, o toks drabužis visada turės išliekamąją vertę“, - teigė paveldo puoselėtoja. Ji neslėpė, jog tikras tautinis kostiumas yra brangus - kainuoja nuo 1,5 tūkst. Lt, tačiau norinčiam tokį turėti, ji patartų pataupyti ir įsigyti atskiromis detalėmis.

Pati kūrėja sau tautinio kostiumo dar nepasisiuvo, nes neslėpė mananti, jog juo neturėtų kur pasipuošti. Lietuvoje - labai retos šeimos, kurios tautiniais drabužiais puošiasi per giminių susiėjimus, skirtingai nuo užsienio lietuvių, kurie tuo didžiuojasi ir tautiniams drabužiams negaili pinigų.

Nuo įkapių – ligi nuotakos rūbo

Kūrėja sakė, jog ją susiranda ir pavieniai užsakovai, - kai kurie iš jų įsimena ilgam. Per gana trumpą laiką ji sukūrė drabužius folkloro grupei „Skylė“, - Aistė Smilgevičiūtė pamėgo ir senovines skaras.

Jai yra tekę siūti tautinius drabužius įkapėms ir jaunavedžiams.

„Sykį buvo atvykusi tamsiaodė mergina iš Čikagos: jos tėvas – lietuvis, motina – juodaodė, ir duktė paveldėjo jos gymį. Ši tamsiaodė lietuvaitė viešėjo pas močiutę Klaipėdoje ir per viešnagę turėjo tikslą įsigyti tautinį kostiumą. Yra tekę siūti kostiumą keturmetei mergaitei iš Amerikos, - ten labai populiaru pasipuošti tautiškai per šventes mokykloje, lietuvių bendruomenės ar giminių susiėjimus. O rankomis plisuotą liemenę siuvau mažai lietuvaitei iš Švedijos, kuri pati tam susitaupė pinigų“, - prisiminė I.Garjonienė.

Tačiau labiausiai jai įsimintinas pastarųjų metų darbas – XVI a. baltiškas kostiumas, kuriuo pasipuošė keturių asmenų šeima iš Suomijos. „Toje šeimoje vyras – suomis, moteris – lietuvė, tačiau jie domisi senovės lietuvių istorija, ir norėjo turėti drabužius to meto, kada pagonybė užleido vietą krikščionybei. Šis kostiumas atrodė labai įspūdingai: audeklas – stambiai suaustas, puoštas pintomis juostelėmis, o ypatingo grožio jam suteikė žalvario segės bei kitos puošmenos. Šeima už jį sumokėjo 14 tūkst. Lt“, - pašnekovė neslėpė, jog ją vis labiau vilioja senieji pagoniški rūbai, ir kitąmet tikisi į jų kūrybą panirti giliau.

• Rašyti komentarą (7)