Vaidinti Budulį, bet „nesubudulėti“

Kretingos pranciškonų gimnazijoje viešėjęs žinomas šalies aktorius 42-jų Rimas Šapauskas, išgarsėjęs savo paties sukurtu blogiečio Budulio personažu, su mokiniais pasidalijo savo asmenine patirtimi, kaip šiame laikmetyje netapti įvaizdžio auka. Aktorius taip pat papasakojo, kaip pats surado krikščioniškas vertybes, ant kurių pamato statąs savąjį gyvenimą.

Aktorius, žurnalistas, didžėjus Rimas Šapauskas gilinasi ir į krikščionybės istoriją.

Riba tarp ekrano ir realaus gyvenimo

Per susitikimus R.Šapauskas stengėsi išlaikyti gana paprastą bendravimo toną, tačiau įgimtas aktoriaus talentas – jis vis įterpdavo šmaikščių frazių ir suvaidindavo mizanscenas – juos pavertė savotiškais dėmesį kaustančiais pokalbiais-monospektakliais.

„Tėvai mane spaudė studijuoti mediciną, o tam reikėjo turėti dvejų metų darbo stažą. Dar mokydamasis vidurinėj, įsidarbinau Vilniaus klinikinėj ligoninėj sanitaru. Per egzaminus susikirtau ir dar vienerius metus pasilikau operacinėj. Tačiau po 3 metų tėvams pasakiau – nebebūsiu mediku, būsiu žurnalistu. Taip įstojau ir baigiau į žurnalistiką, įsidarbinau radijuje“, - pasakojo R.Šapauskas.

Ilgainiui jis susipažinęs su aktoriumi ir bičiuliu Algiu Ramanausku - su juo, juokavo, ligi šiol tebedirbą „peliukais“ televizijos projekte „Dviračio šou“.

Į gimnazistus dominusį klausimą, kaipgi atsirado Budulis, aktorius atsakė, jog šis personažas pats jį susiradęs: „Sykį prie vieno naktinio klubo teko išgirsti „budulišku“ tonu šnekantis kelis iš BMW išlipusius vyrukus. Naktį sapnuoju, kad didžėjauju, o vienas priėjęs reikalauja, kad suskelčiau kokį anekdotą. Galvoju – eik sau. Tada kažkas trenkia man į veidą. Žiūriu, ogi išlenda pabaisa ir sako: nežinai nuo ko gavai – ogi, nuo Budulio. Tokia yra tikra istorija: vardą susapnavau, kaip Mendelejevas savąją lentelę, o prototipais tapo vyrukai iš BMW“.

Budulio personažas, pabrėžė svečias, tėra tik vaidmuo, o ne aktoriaus vidinė būsena. Tačiau pastebėjo, jog esama žmonių, kurie nejaučia ribos tarp ekrano bei tikrojo gyvenimo - tokie ir televizijos personažus suvokia tiesiogiai: „Palangoje prieina prie manęs ir sako: ei, Buduli, tu man patinki“.

Bažnyčia tapatinama su senoliu

Šiandieniniame pasaulyje, pastebėjo aktorius, visi tam tikra prasme tampame įvaizdžių ir stereotipų aukomis. Žmonės vis labiau tampa vartotojais, garbinančiais daiktus. Šiuos teiginius R.Šapauskas pagrindė jam įstrigusiais pastarųjų dienų potyriais.

„Prie parduotuvės privažiuoja džipas ir sustoja į neįgaliam vairuotojui skirtą vietą. Būrys praeivių nulydi vairuotoją piktais žvilgsniais. Bet argi turtingas žmogus negali turėti sveikatos problemų? - stebėjosi pašnekovas. – Neseniai atskraidino 10 pabėgėlių sirų šeimų: iš lėktuvo išlipo tvarkingi žmonės, traukiantys iš kišenių gerus mobiliuosius telefonus. Lietuvius tai papiktino. Bet argi normaliai gyvenę žmonės, kuriems gresia mirtis, tėvynę priversti palikti skarmaluoti?“ - stebėjosi svečias.

Jis didžiuojasi, kad Lietuva tapo pirmąja šalimi Europoje, parūpinusia tiems žmonėms pastogę, skirtingai nuo Vakarų pasaulio, kuris, pašnekovo manymu, gali gelbėti bet ką – šunis, gėjus, bet - ne krikščionis.

Aktorius įsitikinęs, jog būti tikru kataliku šiandienos pasaulyje, kur viskas matuojama ekonomikos augimu, nauda ir pinigais, nėra lengva. „Pasakyti, kad einu į bažnyčią - tolygu susilaukti pašaipų. O ir daugumai į bažnyčią tik iš pareigos einančių žmonių ji tapatinama su seneliu, sėdinčiu kampe, kurį privalu sekmadienį aplankyti. Bet, neduokdie, išgirsti jo mokymą: senoli, tu man neaiškink ir nemokyk, kaip gyventi, – aš pats žinau. Eiti išpažinties, pačiam savyje ieškoti blogio sėklos ir jos atsikratyti – gėda, nesąmonė, tačiau eiti pas psichologą yra normalu“, - samprotavo R.Šapauskas.

Domisi krikščionybės istorija

Aktorius sakė augęs katalikiškoj šeimoj, tačiau tikrąjį tikėjimą suradęs pats. „Žurnalistikos institutas, kur mokiausi, yra greta Bernardinų bažnyčios: mačiau, kaip ją sugrąžino, sunkvežimiais vežė iš jos šiukšles, ten eidavau pasiklausyti brolių Juliaus Sasnausko ir Benedikto Jurčio. Galvoju, kad Kristus į kiekvieno žmogaus gyvenimą ateina anksčiau ar vėliau. Ir man tai neįvyko staiga - savo gyvenimo kely sutikęs Dievą, nenukritau nuo arklio, kaip apaštalas Paulius pakeliui į Damaską“, - pajuokavo jis.

Tačiau, nyrant į tikėjimo gelmę, neslėpė aktorius, į paviršių iškyla ir vidiniai konfliktai – ateina laikas apsispręsti, kur ir su kuo eiti. „Prieš 14 m. sutikau savo žmoną Laimą ir ne bet kur, o – bažnyčioje. Su jos atėjimu į mano gyvenimą nebegalėjau būti drungnas. Prasidėjo draugų puolimas: išvadino kvailiu, davatka, bet šie ilgainiui atkrito, o kiti ėmė gerbti mano pasirinkimą, nes apie tai pasakiau jiems tiesiai“, - kalbėjo R.Šapauskas, šiandieną besidomintis krikščionybės istorija.

„Mūsų tikėjimas pastatytas ant kankinių kaulų. Krikščionybė nėra ekspansyvi religija: Kristus mokė mus pačius eiti į žmones ir nešti jiems Gerąją Naujieną. Apaštalai nebuvo niekuo ypatingi, jie – tokie pat žmonės, kaip ir mes: Petras buvo karštakošis, Jokūbas - garbėtroška. Ir tik po Sekminių jie buvo perkeisti ir išsiųsti po Romos imperiją skelbti Jėzaus mokymą. Įsivaizduokite, tuometinė imperija atrodė taip: miestų gatvėse stovi imperatoriaus statulos, kurias iš abiejų pusių saugo legionieriai. Greta padėti padėklai smilkalams ir aukoms. Krikščionis praeina imperatoriaus nepagerbęs, legionierius jį sustabdo. Tačiau Romos pilietis galėjo būti teisiamas tik Romoje, kol jį į sostinę gabendavo laivu, kelionėje jis spėdavo apkrikštyti visus kareivius“, - vaizdingai istorinėmis žiniomis pasidalijo svečias.

• Rašyti komentarą (14)