Teatras pasiekė auksinį kalną

Kretingos kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatras 50-mečio jubiliejų minės įvairiais spektakliais savo scenoje. Juos pradės kovo 22-ąją Kretingoje vyksiančioje komedijų šventėje „Vėini jouka“, o baigs prieš Naujuosius metus premjera, kurią vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas kol kas laiko paslaptyje. Respublikinės Dainų šventės metu pirmąkart vyksiančioje Teatrų dienoje gausus būrys kretingiškių vaidins etiudus, skirtus Kristijono Donelaičio metams.

Vakarais į teatrą vieni aktoriai renkasi repetuoti, kiti – pasižiūrėti, kaip sekasi kolegoms. Pirmoje eilėje (iš kairės) – Vida Slavinskė su anūku Danu, vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas, Antanas Jankauskas. Antroje eilėje (iš kairės) – režisierius Donatas Žilinskas, Birutė Laučienė ir Antanas Venckus.

Tokia kasdienybė

Kretingos kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatre ruošiamasi spektaklio „Trys mylimos“ repeticijai. Pirmyn - atgal bėginėja režisieriai, po vieną ir būreliais renkasi aktoriai. Smagiai labinasi, pokštauja. Ne visi jie šiame spektaklyje vaidins, tačiau norisi matyti, kaip sekasi bičiuliams. „Tokia mūsų kasdienybė,– aiškina prieš trejus metus kolektyvą lankyti pradėjęs Antanas Venckus. – Jei tądien ir nevaidini, kartais ateini pabendrauti – gyvenimas įdomesnis tampa“. Jis pats atlieka tėvo vaidmenį spektaklyje „Ar nešti karštą“ pagal M. Fermo kūrinį „Durys pyška“.

Psichologo profesiją įgijęs ir Darbėnų gimnazijoje dirbantis Antanas Jankauskas mano, kad teatras – puiki vieta leisti laisvalaikį jaunimui, neturinčiam kur dėti energijos. „Aš pradėjau nuo „Atžalyno“, į kurį atsivedė klasės draugas Matas Karaliūnas, paskui perėjau į Egidijaus Radžiaus teatrą ir vaidinu čia jau dešimt metų. Pomėgio nežadu atsisakyti, man patinka įsijausti į kitą asmenybę. Juk tik teatre gali būti, kuo iš tikrųjų nesi“,– įsitikinęs jis.

Nauji vėjai negožia

Kabinete ant lentynos matomoje vietoje padėtas šio teatro ilgamečio vadovo šviesaus atminimo Egidijaus Radžiaus portretas. Nejučiom imi skaičiuoti: kiek metų 50-metį švenčiantis teatras – su juo ir kiek jau – be jo. Į Kretingą dirbti režisierius atvyko 1968-aisiais, mirė 2000-aisiais.

„Širdis neleidžia objektyviai lyginti ano ir dabartinio teatro. Tam anam jaučiu didžiulius sentimentus,– prisiminimais dalijasi Birutė Laučienė. – Buvome jauni, pilni polėkio, degėme meile, labai traukė scena. Dirbau tuomet Kultūros rūmų renginių režisiere. Kadangi teatras – čia pat, ausis ištempusi klausydavaus, ar ką nors naujo režisierius stato, ar duos man kokį vaidmenį“.

Teatro branduolį tada sudarė Marija Ubienė, Konstancija Macienė, Aldona Akinskienė, Danutė Dunauskaitė, Liuda Grikpėdienė, Valdemaras Povilaitis, Sigita Lubienė, Jūratė Jonauskienė, šviesaus atminimo Jonas Gindulis, Jonas Naureckas, Elena Grott.

„Su Kretingos teatru apkeliavom kone visą Lietuvą, pasiekėm Latviją, Lenkiją, Makedoniją, Maskvą ir netgi Čikagą. Patyrėm daugybę įspūdžių, išgyvenom gražiausių savo gyvenimo akimirkų. Jos jau nebegrįš, bet užfiksuotos nuotraukose ir mūsų prisiminimuose liko visam laikui“,– įsitikinusi B. Laučienė. Ji nesistebi, kad ir dabartiniame teatre, kuriame dvelkia jaunatviški vėjai, išlaikyta ano teatro dvasia. „Juk dabartinį kolektyvo vadovą režisierių Nerijų Gedminą, galima sakyti, Radžius pats ir užsiaugino“,– sako B. Laučienė.

Istorinė nuotrauka su ilgamečiu šviesaus atminimo Kretingos teatro vyriausiuoju režisieriumi Egidijumi Radžiumi

„Aukso paukštė“ – pakeliui

N. Gedminas Salantų meno mokykloje statė miuziklą „Kastantas muzikantas“. Tai buvo jo diplominis darbas baigiant Klaipėdos universiteto Menų fakultetą. Po kelių dienų paskambino Egidijus Radžius ir pakvietė dirbti Kretingos teatre. Būdavo, spektaklius vienu metu jie repetuoja skirtingose erdvėse. Nerijų žavėjo vyresniojo kolegos tolerancija. Net jei imdavosi ne jo skonio kūrinio, šis neprieštaraudavęs, nebrukdavęs savo nuomonės. „Tiesiog kiekvienas dirbome savo darbą“, – sako N. Gedminas. Jis mano, kad Egidijui Radžiui pirmajam Lietuvoje pelnytai įteikta Boriso Dauguviečio premija už tautinės dramaturgijos puoselėjimą. „Abu dalyvavome teatrų konkurse „Atspindžiai“. Į finalinį etapą pateko mano režisuotas spektaklis V. Slavkino „Blogas butas“, o jo komedija „Šalaputris“ – ne. Egidijus tada neparodė nė mažiausio pavydo, priešingai – padėjo mums ruošiantis vaidinti Vilniuje“,– prisimena N. Gedminas.

Beje, teatrų apžiūros „Atspindžiai“ diplomantais, be „Blogo buto“, yra tapę ir kiti kretingiškių spektakliai: N. Gedmino režisuoti „Švents aniuole sarge“ pagal Žemaitės „Apsiriko“, „Maras“ pagal A. Puškino „Puotą maro metu“ ir D. Lipskerovo „Upė ant asfalto“, Albinos Buntinienės režisuotas E. Ignatavičiaus „Sidabrinės skyrybos“. Finaliniuose etapuose Lietuvos teatrų režisieriams bei užsienio stebėtojams taip pat buvo parodyti „Maras“, „Švents aniuole sarge“ ir „Upė ant asfalto“. Pastarieji du nominuoti „Aukso paukštei“. „Šio apdovanojimo mūsų teatras dar negavo. Gal trečias kartas nemeluos?“– juokiasi N. Gedminas. Jis mini, kad kol kas ir be „Aukso paukštės“ yra kuo džiaugtis. Šeši spektakliai nominuoti Lietuvos mėgėjų teatro šventėje „Tegyvuoja teatras“: Liudai Grikpėdienei už epizodinį motinos vaidmenį įteiktas diplomas, o Nerijui Gedminui – apdovanojimas už našlio vaidmenį spektaklyje „Kuprotas oželis“. Pagrindinių vaidmenų nominacijoms buvo pristatyti Nerijus Gedminas už spektaklyje „Pamišėlio užrašai“ suvaidintą Popriščiną ir Aina Norgilaitė – už Kanifoliją spektaklyje „Upė ant asfalto“. Už ryškiausią šio spektaklio scenografiją apdovanojimą pelnė Nerijus Gedminas, Steponas Viluckas ir Rūta Kumpytė. Ryškiausiu užsienio dramaturgijos spektakliu pripažintas taip pat „Upė ant asfalto“.

Diktuoja intuicija

Paklaustas, kaip režisieriams gimsta spektaklių idėjos, Nerijus prasitaria, kad jos sykiais dešimtmečius bręsta. „Pavyzdžiui, „Medėją“ pradėjau skaityti prieš 10 metų, bet teko užversti, o paskui pradėti nuo pradžių. Žvelgiant kitom akim „Upė ant asfalto“ taip pat šiandien nebūtų tokia, kokia yra, nes anksčiau kūrinį ne taip supratau, jis – visai ne apie tai, apie ką galvojau. O būna, kad du kartus vieną spektaklį statai, ir jie pavyksta visiškai skirtingi. Taip nutiko pernai vasarą su Sofoklio „Elektra“,– pasakoja Nerijus.

Ar reiklus jis aktoriams? „Esu stačiokas, kartais kai ką lepteliu, nors dabar jau stengiuosi to nedaryti, žmonės patys savo klaidas jaučia“,– šypsosi Nerijus.

E. Radžiaus teatre jis – nuo 1997-ųjų. Per tiek laiko keitėsi aktorių kontingentas: vieni išėjo, kiti atėjo. Pasak Nerijaus, geriausia reklama yra, kai norintieji vienas kitą atsiveda už rankų. Būna tokių, kurie čia užsuka dėl dėmesio stokos – nori ne tiek vaidinti, kiek save parodyti. „Narcisizmas teatre yra baisu“,– įsitikinęs Nerijus.

Šiuo metu E. Radžiaus teatre vaidina 35 aktoriai. Per metus bent kartą į sceną išėjo 32. Režisieriaus intuicija diktuoja, kuris aktorius kuriam vaidmeniui tinka. „Kartais iš karto parenki vaidmenį ir neapsirinki, aktorius scenoje nuveikia dar daugiau, negu laukei. Bet nereikia bijoti ir eksperimentuoti“,– įsitikinęs režisierius. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: Liuda Grikpėdienė, nuo seno žinoma komedijų aktorė, puikiai vaidina ir rimtą vaidmenį spektaklyje „Slėptuvė“.

Gera pradžia

O kaip eksperimentuoja E. Radžiaus teatre pirmuosius profesionalaus režisieriaus žingsnius žengiantis Donatas Žilinskas? Du spektaklius jis yra pastatęs Kurmaičių suaugusiųjų dramos kolektyve, o Kretingoje – kol kas vienintelį „Gyvenimą po klevu“ Romualdo Granausko apysakos motyvais.

„Kai turi numatęs, kas tavo spektaklyje vaidins pagrindinį vaidmenį, šalutiniais personažais jį aplipdyti kur kas paprasčiau“,– pakalbintas šypsosi. Pagrindiniam motinos vaidmeniui jis pasirinko daugiaplane aktore tarp bičiulių tituluojamą Birutę Laučienę, kitus personažus įkūnija Stasys Jauga, Nerijus Gedminas, Raimonda Jasinskienė, Loreta Bručkienė, Andrius Gaubys, Antanas Jankauskas, Rima Gutautaitė.

Scena iš Nerijaus Gedmino režisuoto spektaklio „Blogas butas“

Priima kaip į šeimą

E. Radžiaus teatras iš Klaipėdos mielai priima režisierius studentus, kurie čia rengia savo bakalauro diplominius ar magistro darbus. Pasak N. Gedmino, jauniems žmonėms reikia padėti. Kretingos scenoje spektaklius jau statė buvęs grupės „Bavarija“ narys Juozas Liesis, LRT žurnalistė Asta Kažukauskienė, filmuose vaidinantis aktorius Adomas Stančikas.

Beje, diplominius darbus čia darė, o vėliau režisieriais dirbo ir spektakliuose vaidino Gytis Vaineikis,Valdas Slavinskas, kuris dabar – Norvegijoje. „Ir būdamas toli, jis seka, kas mūsų teatre vyksta, naujienas aš jam papasakoju“,– sako Valdo žmona Vida, kuri už rankos į repeticijas jau vedasi ir anūką Daną. „Abu su Danu labai norime vaidinti, visada laukiame, kad Nerijus arba Donatas ką nors naujo statytų, vaidinti pakviestų,– sako V. Slavinskė. – Netikėjau, kad teatras kada nors gali tapti ir mano antraisiais namais, į kuriuos taip traukia. Visi mes čia – didelė graži šeima. Vieni kitų džiaugsmus žinom, iš akių suprantam, jei kas ne taip. Be teatro Kretingoje gyventi daug kam būtų nuobodžiau“,– įsitikinusi ji.

• Rašyti komentarą (14)