|
|
|
Senoviškų papuošalų paroda
Kretingos muziejuje atidaryta ir iki balandžio 7 d. veiks paroda senovinių papuošalų, kuriuos sukaupė ir išsaugojo trys kartos: 1916 m. Abakų kaime gimusi Ona Sungailaitė, jos dukra kretingiškė tautodailininkė Virginija Laučienė su anūke Regina Laučyte. Ekspozicijoje – įvairūs metaliniai vėriniai, karoliai, segės, metalinės ir odinės apyrankės, aksesuarai atvartams puošti, rūbams susegti, mediniai ir gintariniai pakabukai, vėrinys iš kriauklyčių, žiedai. O. Sungailaitė nuo mažumės ganė žąsis, vėliau tarnavo pas stambius ūkininkus Stulginskius Jokūbavo dvare. Už savo darbštumą iš jų gaudavo papuošalų, kuriuos labai vertino ir saugojo. Pomėgiu kaupti papuošalus susidomėjo ir dukra Virginija Laučienė. Ji ne tik išsaugojo mamos palikimą, bet ir pati sukaupė papuošalų kolekciją. „Kiekvienas papuošalas vertas dėmesio, nes turi savo istoriją, teikia šilumą, skaidrina nuotaiką. Ačiū žmonėms, suteikusiems galimybę pamatyti šį istorinį lobį“,– sakė parodą aplankiusi kretingiškė Lina Mikuckienė. Įdomios senos dėžutės papuošalams, pinto metalo vėrinys, rausvi karoliai, metalinis vėrinys su 1925 metų litais. Akį taip pat traukia įvairių formų XX amžiaus ketvirtame - aštuntame dešimtmečiais iš aksomo, beržo tošies, medžio, stiklo pagamintos dėžutės, skirtos papuošalams laikyti. Akmens amžiuje, kai žmonės dar nemokėjo pasigaminti metalų, papuošalus darydavosi iš kaulo ir rago. Tai buvo ant kaklo kabinami pakabučiai, prie drabužių prisiuvamos kaulinės plokštelės, kurias išraižydavo įvairiausiais raštais. Papuošalams ypač tiko žalvaris, nes geležis – ne tokia puošni, o sidabras – brangus, juo galėjo puoštis turtingiausieji. Auksas buvo retas, mūsų protėviai iš jo papuošalų negamino, nebent vieną - kitą įsiveždavo iš kitų kraštų. Ypač dailius papuošalus iš sidabro, žalvario mūsų protėviai pradėjo gaminti pirmo tūkstantmečio po Kristaus pradžioje. Mokslininkai šį laikotarpį vadina baltų auksakalystės pradžia.
|
|
