Sirijos pabėgėlių šeimą priglobė ir kretingiškiai

Prie Užgavėnių blynų susėdo netikėtai pagausėjusi šeima: (iš kairės) Rophael Bchara, Marin Habib, David Hannosh, kuris namiškius vaišino pikantiška rytietiška kava, ir Rūta Šulskienė.

Kretingiškių Rūtos ir Arūno Šulskių šeimoje prie Užgavėnių stalo skanauti blynų šiemet sėdo ir tamsaus gymio arabiškai kalbantys žmonės. Ir tai buvo ne persirengėliai, o vos prieš savaitę jų namuose apsigyvenusi Sirijos krikščionių pabėgėlių šeima – 82-jų Marin Habib, 80-metis jos vyras Rophael Bchara bei 21-erių jų anūkas David Hannosh.

Žinojo, kad Lietuvoje saugu

Kretingoje kartu su seneliais apsigyvenusi jų anūkė Nour tądien buvo išvykusi pas Davido tėvus ir savo pusseserę Mery, kuriuos priglobė Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenė.

Tačiau Lietuvoje prieglobstį surado kol kas dar ne visa Marin ir Rophael šeima: senoliai nekantriai laukia atvykstant dar vieno savo sūnaus ir anūkės Nour šeimos.

Šie nesuspėjo susitvarkyti dokumentų ir kartu su kitais artimaisiais palikti šalį. Nour šeima turėtų atvykti po savaitės - savo namuose R. ir A. Šulskiai iš viso priglobs 6 asmenų Marin ir Rophael šeimą.

Į mūsų šalį, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios rūpesčiu, praėjusią savaitę atvyko 10 krikščionių sirų šeimų – iš viso 36 asmenys. „Lietuvą pabėgėliai pažinojo tik iš žemėlapio, tačiau žinojo, kad čia – saugu, - kalbėjo R. ir A. Šulskiai, Kretingos evangelikų liuteronų bendrijos „Sandora“ atstovai, Arūnas, beje, jai ir vadovauja. – Kol buvo tvarkomi dokumentai bei vizos, užtruko ilgiau, negu metus. Per tą laiką nesyk keitėsi pabėgėlių sąrašai, - kai kurių jau nebėra tarp gyvųjų“.

Pabėgėlių šeimos savarankiškai turėjo pasiekti Turkiją, iš kur jas į Lietuvą, į Zoknių oro uostą, atskraidino Lietuvos karinių oro pajėgų lėktuvas „Spartan“. Vieni jų bėgo per Libiją, kiti Turkiją pasiekė kalnų perėjomis.

Kretingoje pabėgėliai apgyvendinti atskirame dviaukščio R.ir A. Šulskių namo priestate, - čia jie visiškai savarankiškai galės tvarkyti savo namų ūkį.

Marin ir Rophael kalba tik arabiškai, o Rūta ir Arūnas gerai moka vokiečių ir rusų kalbas. Tačiau 14-metis jų sūnus Jonas Dovydas ir sirų jaunimas susikalba angliškai bei vertėjauja savo artimiesiems.

Sirijoje - krikščionių genocidas

„Marin ir Rophael - labai šilti žmonės. Susibendraujame žvilgsniais, gestais: jie kalba savaip, mes - savaip, bet kažkaip susikalbame. Jie labai stengiasi išmokti kuo daugiau lietuviškų žodžių. Prieinu, apsikabinu, lyg savo senelius, kuriems gyvenimo saulėlydyje teko tiek daug išgyventi - palikti namus, nežinant, ar besugrįš į juos. Juos jau pradeda pjauti ilgesys ir nerimas dėl likusių artimųjų. Rophael sunkiai bepavaikšto, senolių gyvenimas ir pas mus gana uždaras“, - su užuojauta kalbėjo Kretingos meno mokykloje pedagoge dirbanti R. Šulskienė.

Dauguma krikščionių ligi pilietinio karo Sirijoje gyveno gana pasiturinčiai, ne išimtis - ir Marin bei Rophael šeima. Jie turėjo nuosavą konditerijos verslą, jų vaikai – išsimokslinę: vienas sūnus turėjo odontologijos kliniką, o kitas – dar neatvykęs - dirbo bendroje Sirijos ir Kanados kompanijoje.

Jų šeima buvo priversta užrakinti savo namus, pasiimti būtiniausius daiktus, santaupas ir bėgti, vildamiesi grįžti, kai situacija šalyje aprims.

David Damaske studijavo farmaciją, Nour – abiturientė, tačiau jie nebegalėjo tęsti mokslų. Šeima jau metus gyveno užsidariusi namuose, nes gatvėje pasirodyti - baugu.

„Mūsiškiai įnamiai verčia nuotraukas savo mobiliuosiuose telefonuose ir rodo: šito nebėra, šito nebėra, ano – taip pat“, - kalbėjo R.Šulskienė.

Šiandieną Sirijoje krikščionys yra pati pažeidžiamiausia visuomenės dalis, išgyvenanti tikrą genocidą – pilietinis karas toje Artimųjų Rytų šalyje virto krikščionių, kuriuos fanatiškai žudo kariaujančios musulmonų ekstremistų grupuotės, skerdynėmis.

„Internetas mirga nuo šiurpių vaizdų Sirijoje. Bet kai matai prieš save sėdintį konkretų žmogų, klausaisi jo pasakojimo, tik tada pradedi suvokti tragedijos mastą, - kalbėjo A.Šulskis. – Krikščionis ten yra niekas. Ekstremistai gali sulaikyti žmogų gatvėje, sustabdyti mašiną ar autobusą, pareikalauti dokumento ir, pagal vardą atpažinę krikščionį, - nušauti vietoje. Jie grobia iš darželių krikščionių vaikus ir reikalauja 40 tūk st. dolerių (per 90 tūkst. Lt) išpirkos, - jos negavę, atsiunčia išniekintą vaiko kūną dalimis“.

Marin ir Rophael buvo maloniai nustebinti, R.ir A. Šulskių namuose išvydę kabant Jėzų Alyvų kalne vaizduojantį paveikslą, - tokį pat jie turi ir savo namuose, tolimojoje Sirijoje.

Marin ir Rophael šeima jau metus gyveno be vandens, elektros, interneto ryšio. „Namie turėjome 5 plazminius televizorius, bet kas iš to, jei nėra elektros?“ – Rophael sugebėjo pajuokauti.

Šalyje žmonės miršta dėl maisto stygiaus, musulmonų dvasininkai leido valgyti kates, šunis, beždžiones, antraip gyvieji imtų misti numirėliais. Šalyje klesti žmonių organų prekyba.

Nebus našta mokesčių mokėtojams

„Šios pabėgėlių sirų šeimos yra pirmųjų krikščionių palikuonys nuo Romos imperijos laikų. Mūsų vyskupas Mindaugas Sabutis sakė: paradoksas – o mes esame paskutiniai krikščionys Europoje, bet pirmieji ištiesę pagalbos ranką“, - teigė Arūnas Šulskis.

R. ir A.Šulskiai yra vieninteliai Lietuvoje, apsisprendę priglausti pabėgėlius savo namų pastogėje, – kitos šeimos apgyvendintos evangelikų liuteronų bendruomenių Šilutėje, Šakiuose, Jurbarke, Vilniuje, Druskininkuose, Klaipėdoje parapijos namuose.

A.Šulskis priminė, jog jų bendruomenės tam rengėsi nuosekliai: pirmąją sirų pabėgėlių šeimą globoti prieš pusantrų metų ėmėsi Šakių vaikų globos namų ir neįgaliųjų dienos centro vadovas kunigas Virginijus Kelertas. Jis ir buvo šios krikščioniškos misijos iniciatorius.

„Kai mirė kunigo mama, į laidotuves susirinkome bendruomenių atstovai iš visos Lietuvos. Matydami kunigo pastangas padėti sirų šeimai, visi pritarėme, kad reikia gelbėti ir kitus Sirijos krikščionis. Tam pritarė mūsų vyskupas Mindaugas Sabutis. V.Kelertas pats ėmėsi koordinuoti sąrašus, susitarė su Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ir Krašto apsaugos ministerijų vyresnybe dėl pabėgėlių atgabenimo bei vizos“, - pasakojo Kretingos dienos veiklos centre socialiniu darbuotoju dirbantis A.Šulskis.

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia pirmoji Europoje priglaudė krikščionių šeimas ir pasirūpino jomis. „Norinčių buvo daugybė, bet mūsų Bažnyčia Lietuvoje nėra didelė – suskaičiavome, kad galime priimti tik 10 sirų šeimų. Jie nebus našta mūsų mokesčių mokėtojams. Mes suteikėme jiems pastogę, o išgyventi turės patys. Tačiau Bažnyčia nenusišalina – renka aukas ir stengsimės padėti, kad šie žmonės čia gyventų kokybišką gyvenimą. Jaunimui jau rengiame mokymus, susitikimus, kad jie greičiau pritaptų prie Lietuvos gyvenimo“, - kalbėjo sutuoktiniai.

Sirams suteiktos 1 metų trukmės nacionalinės svečių vizos, kurios neleidžia nei įsidarbinti, nei išvykti į kitas ES šalis. Atvykėlių sveikata yra apdrausta.

• Rašyti komentarą (12)