Įvykiai Ukrainoje – kretingiškių akimis

– Man yra tekę tarnauti sovietų armijoje Vakarų Ukrainoje. Karininkai nepraleisdavo progos kareiviams akcentuoti, jog aplink Lvovą, kitose aplinkinėse teritorijose gyvena daug nacionalistų. Mes supratome, kad tie vadinamieji „nacionalistai“ – tokie pat patriotai, kurie, be abejonės, svajojo apie nepriklausomą Ukrainą, taip, kaip lietuviai apie nepriklausomą Lietuvą, ir tos nepriklausomybės siekė.

Šiuo atveju Ukrainos tauta norėjo išsivaduoti iš Rusijos įtakos, tikėjosi, kad lapkričio 18-ąją Vilniuje bus pasirašyta Asociacijos su Europos Sąjunga sutartis, tačiau Ukrainos prezidentas vienašališkai prėmė sprendimą jos nepasirašyti, aiškiai demonstruodamas, jog šalį suka į Rytus. Manau, taip nutiko ir dėl to, kad Ukrainoje prezidentui Konstitucija, Parlamentas suteikė per daug galių – tauta tapo vieno žmogaus įkaite.

Kaip baigsis įvykiai Maidane – sunku prognozuoti. Manau, jei protestuotojai, pasitelkus kariuomenę, valdžios ir būtų numalšinti, tai – ne amžinai, o iki tam tikro momento, kada tauta vėl pakils. Esu įsitikinęs, kad tik nauji demokratiniai rinkimai šį konfliktą gali išspręsti.

– Dėl įvykių Ukrainoje nuoširdžiai išgyvenu. Juolab, kad gruodį važiavau į Maidaną, kas vyksta, savo akimis pamačiau pats, įgijau ten draugų. Kuo dabar viskas baigsis, niekas negali pasakyti. Aš žaviuosi opozicijos ryžtu kovoti iki pergalės.

Tiesa, ten opozicija – ne vienalytė, yra kelios grupuotės, tačiau visas sieja tas pats keiksmažodis jų lūpose – prezidento Janukovyčiaus pavardė – ir kova prieš korumpuotą valdžią.

Daro įspūdį iš mūsų TV sklindantys komentarai, kad ukrainiečių tautos kova panaši į mūsų Sausio 13-osios įvykius. Bet panašumas – tik fizinis. Mūsų tautai teko kovoti prieš svetimos valstybės karinę jėgą, o Ukrainoje, galima sakyti, prasideda pilietinis karas.

– Tai, kas pastarosiomis dienomis vyksta Ukrainoje, rodo, jog visos ribos – peržengtos. Pirmiausia, pasimatė, kad šalis yra aiškiai pasidalijusi į prorusišką Rytų ir proeuropietišką Vakarų Respubliką. Šie įvykiai parodė, kaip, prieš priimant svarbius sprendimus, valdžiai svarbu išklausyti piliečių nuomonę ir su jais tartis. Jeigu Ukrainoje būtų surengtas plebiscitas, paklausta žmonių nuomonės, būtų buvęs svarus argumentas pasirašyti arba nepasirašyti ir tą konfliktą įžiebusią sutartį su Europos Sąjunga.

Akivaizdu, kad dabartinė Ukrainos valdžia – prorusiška. Tačiau, manau, kad dėl įvykių ne vien ji kalta. Opozicija nesugebėjo, o valdžia, turėdama didesnes galimybes, nesistengė konflikto spręsti politinėmis priemonėmis, todėl pralietas kraujas.

Valdžia, kuri eina prieš savo piliečius, – pasmerkta žlugti. Neaišku, kada bus nauji rinkimai, bet nemanau, kad ši valdžia ir toliau išsilaikys.

– Apie Ukrainos įvykius susidariau prieštaringą nuomonę.

Pirmiausia, manau, blogai, kad atsirado per daug norinčiųjų šią šalį gelbėti. Įvykiams pradėjus rimti, kažkas būtinai į laužą žibalo šliūkšteli vėl. Mano nuomone, prisidengdami skambiais lozungais, „pyragą“ dalijasi oligarchai.

Be abejonės, šalis yra atsidūrusi tarp dviejų ugnių – Europos Sąjungos ir Rusijos. Mano supratimu, Europos Sąjunga Ukrainą galėjo anksčiau patraukti savo pusėn. Bet klausimas, ar tikrai norėjo? Juk, priimant šalį, būtų reikėję prisiimti ir jos finansinius įsipareigojimus. Ar ne todėl buvo metama kad ir toji Julijos Tymošenko korta: paleisit – priimsim?

Grubokai palyginsiu, bet, kaip liaudis sako, jei nori šunį mušti, lazdą visada rasi.