|
|
|
Šventės ir ašarų upeliai
Kai visas pasaulis laukia didžiųjų švenčių, pavyzdžiui, šv. Kalėdų, šv. Velykų, ir mes, lietuviai, joms rengiamės lyg pametę galvas – perkame dovanas, dekoracijas, ieškome receptų šventiniam stalui, dedame visas pastangas, kad šventės būtų kuo smagesnės. Tačiau atėjus valstybinėms šventėms – Vasario 16-ajai ar Kovo 11-ajai, užsidarome abejingumo siena ir neįsileidžiame šventės į savo širdį. Kodėl mūsų tautai svarbios datos tapo eilinėmis dienomis?
Metas keisti požiūrį „Žmonės kratosi to, kas kišama per prievartą, - mano Dalia Zibalienė, Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos istorijos mokytoja. – Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios šventimas mūsų rajone yra tarsi parodomasis, nenuoširdus. Galbūt su šeima nuvažiavusi į Palangą, eidama prie jūros ir sustojusi prie žymių Lietuvos istorijai vietų, ar su savo mokiniais išsivirusi lietuviškų cepelinų, aš labiau atšvęsiu Lietuvos Nepriklausomybę, negu eidama su vėliava į Rotušės aikštę? Reikia keisti formas ir apskritai supratimą apie valstybines šventes, nes gyvenimas nestovi vietoje.“ Valstybinės šventės nėra populiarios tarp jaunimo, tad „Kuprinės“ komanda atliko anoniminę apklausą, norėdama išsiaiškinti to priežastį. Paaiškėjo, kad daugumai jaunų žmonių valstybinių švenčių minėjimai yra tiesiog nuobodūs, neprikausto dėmesio, tad jų metu dalyvių mintys nuklysta kažkur kitur. Dauguma apklaustųjų prisipažino, kad juos verčia žiovauti ilgos ir nuobodžios kalbos, besikartojančios kiekvienais metais, o trečdaliui jų atrodo, jog minėjimai rengiami tik „iš reikalo“, be užsidegimo. Tik penktadalis apklaustųjų išsakė nuomonę, kad minėjimai yra nuostabūs, leidžia pajusti aplink sklandančią patriotizmo dvasią. Ne visi jauni žmonės yra abejingi: pusė apklausos dalyvių teigė, jog valstybinės šventės – tai dar viena galimybė pajusti pasididžiavimą esant lietuviu. Tačiau net pusė apklausos dalyvių teigė, jog vienintelis geras dalykas valstybinių švenčių metu yra skiriami laisvadieniai, galimybė atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių. Supratimas ateina su laiku D. Zibalienė teigė, kad nereikia teisti jaunų žmonių už jų atitolimą nuo gimtinės: tai yra natūralu, nes dabar visi keliai į pasaulį yra atviri ir net suaugusieji nebežino, į kurią pusę pasukti. Pasak mokytojos, jaunimui reikia leisti subręsti, įgauti vertybes ir supratimą apie savojo krašto reikšmę. „Mano dukra niekada nebuvo didelė patriotė, tačiau išvykdama mokytis į Granados universitetą Ispanijoje ji išsivežė Lietuvos vėliavą. Tik dabar, kai jai – dvidešimt ketveri, ji pajautė nostalgiją lietuviškai duonai, kūčiukams, pajautė ilgesį Lietuvai“, - savo dukros patirtimi pasidalijo D. Zibalienė. Vaiko požiūris priklauso ir nuo aplinkos, kurioje jis gyvena, nuo žmonių, kurie jį supa, iš kurių jis ima pavyzdį. Tad D. Zibalienė prisipažįsta, jog nebeveža mokinių ekskursijų į Lietuvos Respublikos Seimą, kaip ji tai darydavo seniau – nenori, jog vaikai imtų neteisingą pavyzdį. Mokytoja atvirauja, jog jai gėda stebėti, kaip Seimo nariai rimtų posėdžių metu, kai svarstomi svarbūs klausimai, varto nuotraukas, apžiūrinėja kalėdines dovanėles, atsinešę planšetinius kompiuterius, naršo internete, vaikšto po Seimo rūmus vykstant balsavimams. „Apie kokias vertybes moksleiviams galiu kalbėti stovėdama klasėje, jei net aukščiausi ponai jų nesilaiko? Juk Seimas – valstybės veidrodis, iš jų mūsų vaikai ima pavyzdį. O dar stebimės, kad jaunimas tampa vis mažiau pilietiškas“,- sakė D. Zibalienė. Istorijos mokytoja įsitikinusi, kad tikras lietuvis – tai ne „aukštomis frazėmis“ kalbantis, kaklaraiščius ryšintis ponas, ir ne gražiausia suknele apsivilkusi dama, ateinanti į Kovo 11-osios minėjimą Rotušės aikštėje... Tikra lietuvė, D.Zibalienė vaizdžiai nupasakojo, yra močiutė, gyvenanti kaime, sukanti kastinį, verdanti bulves su lupenomis, valganti silkę per šv. Kūčias ir pardavinėjanti krapus „bunteliais“ turguje. Tikras lietuvis yra tas, kas savo širdyje saugo meilę Tėvynei. Iškovota laisvė – priežastis švęsti Kyla dar vienas klausimas: o šeimoje ar yra vertinamos bei puoselėjamos tautos tradicijos? Tik penktadalis „Kuprinės“ apklausos dalyvių atsakė teigiamai. Daugumos apklaustųjų šeimos pamini svarbias valstybei datas, tačiau jų per daug nesureikšmina, kai kurie prisipažino šeimoje vertinantys visai kitus dalykus, tad iš viso nemato reikalo švęsti valstybinių švenčių. D. Zibalienė įsitikinusi, kad kiekvienam lietuviui, kuriam svarbi jo laisvė, kraštas, kuriame gyvena, turėtų rūpėti ir valstybinės šventės. „Lietuva – tik maža šalelė prie Baltijos jūros. Mes per daug maži, kad darytumėme įtaką pasauliui, tad net artimiausios kaimyninės valstybės nesidomi mūsų praeitimi. Istorija rodo, kad sunkiais laikotarpiais mes vis laukdavome pagalbos rankos iš šalies, tačiau niekas mums jos taip ir neištiesdavo. Tad tai, ką mes šiandieną esame išsikovoję, išsikovojome tiktai savo jėgomis. Štai kodėl turėtumėme didžiuotis sava tauta ir švęsti už tai, kad esame laisvi“,- teigė istorijos mokytoja. Užteks liūdėti – švęskime! „Kuprinės“ apklausa parodė, kad šiais laikais jaunimas nebenori rimtų, oficialių švenčių, jis trokšta laisvės, linksmybių. Paklausti, ko reikėtų, kad minėjimai taptų patrauklūs bei įdomūs, įkvėptų patriotinės dvasios, apklausos dalyviai lyg susitarę teigė: jei šventė yra vadinama švente, tai ją ir reikia švęsti, o ne verkti dėl sunkios Lietuvos praeities. „Kasmet tos pačios ilgos kalbos, graudžios giesmės, atminimai ir žvakučių jūra. Kam prisiminti tai, kas bloga? Geriau pasidžiaukime tuo, ką istorija mums davė, kuo tapo Lietuva. Metams bėgant istorija nekinta, tačiau požiūris į ją gali kisti!“- dalinosi mintimis anoniminis apklausos dalyvis. Apklaustieji lyg susitarę pasisakė, kad laikas keisti požiūrį į valstybines šventes, ir pateikė įvairių idėjų: mažiau politikų demagogijos, daugiau nuoširdžių prisiminimų iš įvykius išgyvenusių žmonių, veiklos, suartinančios žmones, pavyzdžiui, istorinių filmų peržiūrų, jaudinančių, trankių koncertų, kurių metu dainuotų talentingi atlikėjai, aukštinantys Tėvynę bei tikintys tuo, ką dainuoja, arba ramių vakarų, į kuriuos būtų įtraukti žmonės, kovoję už Lietuvos laisvę, galintys padovanoti kitiems trupinėlį savo patirties, įnešti daugiau tikrumo šioms šventėms. Nors apklausos dalyviai žėrė mintis apie linksmybes, tačiau nepamiršo ir rimties. „Reikėtų savęs paklausti: ar atėjau į cirką ir noriu būti linksminamas, ar įkvepiančių liaudies dainų, himno giedojimo, eilėraščių fone noriu apmąstyti, kaip gerai, kad gimiau lietuviu... Reikia ne tik imti, bet ir duoti. Duoti atgalinį ryšį, teigiamas mintis, pačiam degti entuziazmu,“- teigė vienas iš apklausos dalyvių. Meilė Tėvynei gimsta kiekvieno iš mūsų širdyje, o su meile jai ateina ir entuziazmas kurti šviesią Lietuvos ateitį, atiduoti visas jėgas, kad čia gyventi būtų gera. Besikeičiantis visuomenės požiūris tik parodo, jog šios viltys vieną dieną išsipildys, ir prievartos neprireiks, kad mes, jaunimas, su pagarba giedotumėme Lietuvos himną valstybinių švenčių metu.
Lina LIEBUTĖ
"P. n." akademijos narė
|
|
