- Užsieniečiui – tikrai ne, verčiau padovanočiau savo artimam žmogui. Žemę užsieniečiui reikėtų tik nuomoti, bet ne parduoti, juk parduodi visam laikui. Kaip atrodys Lietuva po kelių dešimtmečių, kada, tarkim, pusė Lietuvos žemės ar miškų priklausys svetimiems? Dabar gal kam ir gerai gauti tuos didesnius pinigus, bet žvelgiant toliau, - mažai naudos.
Aldona Valantinienė:
- Neparduočiau. Lietuva turi išlikti lietuviška. Tegul patys lietuviai dirba savo žemę, taip ir pelnas neiškeliaus svetur. O svarstymai, kad atėjęs užsienio kapitalas sukurs rojų – nepagrįsti. Kai stojome į Europos Sąjungą, net nežinojau, kad tokios sąlygos dėl žemės pardavimo užsieniečiams buvo suderėtos.
Vytautas Reinikis:
- Aš esu Smetonos laikų žmogus, todėl man net tokių klausimų nekyla. Turiu iš savo tėvo paveldėtą žemę, o atiteks ji mano anūkams. Jie ir nuspręs, ką su žeme daryti. Seku naujienas apie referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams uždraudimo ir jam pritariu, bet ką galima padaryti, kai matai, kad mūsų valstybę apraizgiusi„chunta“.
Anastazija Beniušienė:
- Nors šiek tiek ir brangiau siūlytų, parduočiau savam žmogui. Žemę reikėtų tik nuomoti. Norėčiau, kad ir litas liktų. Nereikėtų Europos Sąjungos sutarties laikyti šventa karve – juk galima derėtis, tačiau mūsiškiai politikai tarsi prieš vyresnį brolį negali pasakyti svaresnio žodžio.
Kalbino Aurimas RAPALIS, fotografavo Darius ŠYPALIS
