|
|
|
Žemė lietuviui turėtų būti tarsi motina
Žemę Lietuvoje turi dirbti ne užsieniečiai, o iš užsienių sugrįžę jauni mūsų šalies žmonės. Kaimo vaikai. Tie, kurie iš tiesų myli žemę ir joje mato savo šeimos ateitį. Taip mano atokiame vienkiemyje, Kveciuose, gyvenantis ir ekologinį ūkį puoselėjantis 67-erių Rimantas Skiparius.
Žemdirbys valdininkams nerūpi „Man skaudu dėl to, kas darosi Lietuvoje: žemę ketinama parduoti užsieniečiams, kad šie paskui ją gabalais nuomotų mums. O tie, kas ją iš tiesų šiandieną nori dirbti, neišgali - smulkiam ūkininkui nesuteikiama jokių lengvatų, - atsilaikyti prieš tūkstančius hektarų su galinga europietiška technika dirbančius žemvaldžius jam neįmanoma“, - kalbėjo R.Skiparius, renkantis gyventojų parašus prieš žemės išpardavimą. R.Skiparius, Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus įkūrėjas ir 14 metų jam vadovavęs, įsitikinęs, jog šiandieną smulkiam žemdirbiui nėra su kuo pabendrauti, pasidalinti savo problemomis. „Lietuvoje pristeigta daugybė organizacijų: Žemės ūkio ministerija, Žemės ūkio rūmai, žemės ūkio skyriai savivaldybėse. Aparatas – išpūstas, kiek kainuoja vien jo išlaikymas. Bet žemės ūkis Lietuvoje nuo to geresniu netampa: ar kas nors iš valdininkų atvažiuoja pasidomėti, kaip gyvena žmogus, kaip jam sekasi ūkininkauti?“ - R.Skiparius piktinosi šių tarnybų vangumu ir atotrūkiu nuo žemdirbio. Praėjusį pavasarį savo ūkyje įveisęs paukštyną, kuriame šiuo metu laiko apie 100 čekų ir olandų veislių dedeklių vištų, R.Skiparius sakė esąs įsitikinęs, jog Lietuvoje žmonės dar nepraradę vilties kurti nedidelius ekologiškus ūkius - auginti juose paukščius, gyvulius, daržoves. Kooperuotis ir taip išgyventi, nes vienam per sunku nuomotis patalpas, organizuoti prekybą. Sodyboje paukščiams - laisvė Aprodydamas šviesią, tvarkingą, su storu kraiko sluoksniu, paukštidę, į kurią vištos sulindo tik atvėsus orams, ūkininkas pabrėžė, kad gyvūnas privalo gyventi laisvėje. „Vaikšto mano vištos po apylinkes, nukapnoja žolę - pavasarį aš ją atsėju. Europoje dabar susirūpinta gyvūnų gerove: įtupdo paukščius į modernizuotus narvus, bet argi gera būti kalėjime, nors ir šiuolaikiniame su dirbtine saule?“ – retoriškai klausė jis. R.Skiparius lesina paukščius tik natūraliais lesalais, kurių mišinį pasigamina iš žirnių, miežių, avižų bei kviečių, savo malūne juos sumala, prideda žuvies taukų, baltymo priedų, kalkakmenio. Lesalo įpila visai dienai, patarkuoja morkų ir burokų. Jo vištos kasdien padeda po kiaušinį. „Turiu vieną čempionę – ši deda žąsies dydžio kiaušinius“, - juokėsi ir rodė tokį kiaušinį, kurį viena iš jo vištų nuolat padeda į tą pačią vietą. R.Skiparius sakė, jog ir žiemą kasdien išleidžiąs vištas į gryną orą, - šios spiečiasi saulės atokaitoje. Suteikdamas paukščiams laisvę, patiriąs ir nuostolių: nuneša iš miško atskridę vanagai - vieną tokį plėšrūną neseniai nudobė jo žentas Leonidas, atsliūkina lapės. R.Skiparius neapsiriboja vien paukščių auginimu: su žmona Irena, kuri dirba odontologe, yra įveisę šilauogių plantaciją – pasodinę 400 trimečių sodinukų, kurie kitąmet jau duos derlių. Plynaukštę užsodino eglynu – iš viso žaliuoja per 3 tūkst. eglaičių, jos - ir laukymei užpildyti, ir paūgėjusias prieš Kalėdas parduoti.
Kooperatyvo idėjos pradininkas Didžiulio pelno iš savo paukštyno, R.Skiparius sakė, nesitikįs, tačiau atlyginimą sau tikrai užsidirbąs. Pakvietęs į jaukius namus, ūkininkas neslėpė, jog į šiandieną buvo eita gana sunkiai: per pastaruosius du dešimtmečius gyvenimas jį vėtė ir mėtė. Pagal specialybę jis - veterinarijos gydytojas, dirbo „Karolio Požėlos“ kolūkyje, ir buvo pats pirmasis, išėjęs iš ūkio savarankiškai ūkininkauti. „Seniai turėjau svajonę dirbti savo žemę ir iš jos maitinti šeimą. Žemės gyvenvietėje negavau, o ši pamiškė Kvecių kaimo pakraštyje atrodė nuostabi vieta, nors dirva čia tuomet atrodė lyg telyčių išmindyta didžiulė bala. Gavau 11 ha žemės ir pradėjau kurtis: 1993 m. pasistačiau tvartą, pradėjau namo statybą – ištiesiau ranką į banką, ir paskolos privertė emigruoti“, - neslėpė pašnekovas. Su bendraminčiais išvykęs į Daniją, Samso salą, dirbo juodą darbą pas ūkininkus. Užsidirbo pinigų - sugrąžino skolas. Užsimezgus ryšiams su danais, sugalvojo Kretingoje įkurti kooperatinę pieno bendrovę: užsienio partneriai tam skyrė reikalingą įrangą. „Bet žmonės Lietuvoje buvo pavargę nuo kolūkių ir nepalaikė šios idėjos – kooperatyvas jiems priminė sovietmečio laikus. Danai pieninės įrangą išvežė estams į Tartu, o Kretingos ūkininkai ligi šiol neturi kooperatinės pieno perdirbimo įmonės“, - kalbėjo R.Skiparius. Rūpi dviratininkų problemos Jo namus nuniokojo vagys, sodybą - gaisras. Užgrūdintas patirčių, įkūrė į nuosavą verslą – atidarė paukštyną su 1 tūkst. dedeklių. „Bet susidūriau su realizacijos problemomis: Kurmaičiuose tada dar veikė paukštynas, ir kasdien parduoti po 700-800 kiaušinių buvo neįmanoma“, - vyras neslėpė, jog pašlijus sveikatai, atsidūrė ligoninėje, o paukštyną teko likviduoti. Pasveikęs vėl stačia galva nėrė į kiaulių verslą – augino per 150 bekonų, bet, atsinaujinus ligai, kiaules teko išparduoti. „Tada pavyko įsidarbinti ūkvedžiu-vairuotoju Lietuvos ambasadoje, Danijoje. Gyvenau Kopenhagos centre, atrodė, nieko netrūksta. Bet nepaprastas namų ilgesys per 3 metus taip graužė, kad ilgiau nebetvėriau. Ir aš šiandieną labai užjaučiu vyresnio amžiaus žmones, kurie, palikę šeimas, priversti išvykti iš savo namų“, - neslėpė pašnekovas. Emigracijoje, jis sakė, nuo širdperšos gelbėjęs dviratis: juo kasdien numindavęs po 20-25 km, o per trejus metus, suskaičiavo, Danijos kelių įveikė 18 tūkst. km. „Dar 3 tūkst. km įveikiau grįždamas namo per Švediją, Suomiją, Estiją ir Latviją. Ties Ryga užkabino mašina, bet viskas baigėsi laimingai. Galvoju, kad kiekvienas žmogus turi savo likimą, - sykį minant dviratį įprastu maršrutu per Palangą – Klaipėdą, ties Kretingale, automobiliu kliudė mergina - užmetė ant kapoto, bet mirties išvengiau“, - atviravo šiandieną ne tik žemdirbių, bet ir dviratininkų interesams atstovaujantis ir dviračių takų įrengimo Kretingos rajone problemomis besirūpinantis R.Skiparius.
|
|
