|
|
|
Kūrybos kraitė
Smėlio laikrodis Smėlio tėkmė suskaičiuos mano laiką Atminimų srovė grįš atgal Kai nenuorama vaikas Troškau viską patirti, O jausmų labirinte Karuselė vis sukos Suteikdama viltį, Kad atbėgus jaunystei Meilė suskubs apkabinti Mano besiblaškančią sielą... Baimė prarasti Baimė suklysti... Laikrodžio smiltys Skuba išslysti pro mažą plyšelį Skaičiuodamos mano gyvenimo kelią Sekundės, minutės, valandos... Laikas... Iki nebūties Nuo to, kai buvau dar nenuorama vaikas.
Irena GRABIENĖ
* Būtis Vairuoju aš laivelį Gyvenimo upe, Tai šildoma saulelės, Tai sulyta, šlapia. Kai šaltas vėjas pučia Ir perveria kiaurai: Reikia globot, vaikučiai, Manęs jie nepakeis. Jau perplauktos verdenės Ir slenksčiai, sūkuriai, Kai šitiek nugyvenęs Jau nieko nebijai. Bet ar tikrai keliauju, Pati jau nežinau... Man rodosi – dreifuoju Ir nejudu toliau. Krante matau iš tolo Kapus mūs giminės Mojuoja mano broliai Ir klausia jie manęs: Ar farvateris siauras?!. Ar kuro neturi?!. Mano laivelis kiauras, O uostas ar toli?
Ona JOČBALIENĖ* Čia kvepia duona ant stalų Aš niekur iš čia neišeisiu Čia mano žemė ir miškai. Čia šaknys taip giliai įleistos, Tėviškė mano – čia namai. Čia mano upės ir upeliai Ir tie didingi ežerai. Čia mano protėvių žemelė Su pušynėliais, su beržais. Gražiai linai čia mėlynuoja, Žydi raudoni dobilai. Toks šiltas lietus palynoja Alyvom kvepia vakarai. Pavasariais žiedais čia sninga, Būna žiemos – pūgos siaučia. O aš tokia, tokia laiminga, Ir vis tos vasaros laukiu. Kasmet pražysta vyšnios baltos Ir žydi obelys sode. Atrodo, vėl jaunystė šaukia, Nors ji senokai prarasta. Tik čia taip kvepia tie pušynai Tokia ramybė čia tarp jų. Čia sunkios rugio varpos svyra Ir kvepia duona ant stalų.
Aleksandra KIRKILENĖ* Du laivai plaukia į skirtingą pusę – bangos muša. Priešinuosi, nenorėdama pakeisti, paukščių laukiančių įžeisti. Bitės zvimbia naują tiesą – odoje aš tavo medumi tekėsiu. Saldu ir manęs neišmesi, galų gale priprasi. Laikina, sezoninė tai bus atrakcija – mano meilės pirma ir paskutinė akcija. Kaip vanduo šaltinio gelmėse tylėsiu, neparsiduosiu už akyse įžiebtą sekundės saulės šviesą. Minučių šešiasdešimt telpa valandoj, meluočiau sakydama: „Nereikia man daugiau“. O jis iššovė Debesų smailiausią strėlę, anksčiau pataikė, stipriai mes už tai mokėjom. Pasaulis mato, ten, kur vasara, negali būt žiema, o kur šalna, negali būt kaitra. Pasaulis girdi tiesą ausimis, o mes ją kalbam savo širdimis.
Agnė BUBILAITĖ* Iš tos nakties, pagirdytos krauju Ne vienas jau nukrito medžio lapas Ant jų jaunų sustingusių veidų. Pušų kalnely jiems supiltas kapas Iš tos nakties, pagirdytos krauju. Čia motinos takus pramynė keliais, Bešaukdamos vardais savus vaikus. Per skruostą liejas ašaros upeliais, Nes širdį varsto sielvartas sunkus. Kodėl nelemta buvo jiems gyventi?!. Už ką patrankos traiškė ant kalvos?!. Net peržengę jie amžinybės slenkstį, Vis tiek gyvi – širdy jie Lietuvos! Kasmet snieguotam sausy minios brenda... Ant kapo gula degantys žiedai. Kaskart skaudžiau tauta jų pasigenda – Sovietų jungą vilko juk ilgai! Tik neužpūsk vaškinės žvakės, vėjau, Tos dieviškos ugnelės prie akmens! Mes nusilenkti žuvusiems atėjom – Te jų šviesa per amžius čia gyvens!
Juozas MAKSVYTIS* Išlaistęs džiaugsmo aliejų, žvelgiu į pasaulį primušto šuns akimis. Nutrenktas esu dabar į žemišką didybę, tarnauju nė pats nežinau kam ir kodėl. Aprūkęs mano sielos žibintas skleidžia įtartiną šviesą - daug blankesnę nei pinčiuko tarnai. Ištrenktas buvau iš trečio dangaus, nepatyriau jokių metamorfozių, - susitrenkiau mažumėlę, krisdamas pro ozono skylę į pranciškonų okupuotą miestą. Laikas graviruoja ant veido raukšles: maskuojuos eilėraščiais, dirbtiniu intelektu. Antrasis „aš“ – anoniminis alkoholikas, besirengiantis gražios moters rūbais. Kartais vaikštau alėjom ir gatvėm, ieškodamas miesto G taško. Tačiau visada surandu vienatvę, kuri su manim it pigi kekšė tąsos. Saulėlydžių laiptų papėdėj įskilusią sielą skanuoju, prašydamas Likimo atnaujinimo pasenusia 1971 metų programa.
Giedrius VAICEKAUSKAS* Džiaugsmas Vaivorykštės juostą sudėsiu dar kartą, Supinsiu spalvas lyg savo kasas. Stebėdama brėkštančio ryto padangę, Šešėliuotom pašlaitėm surinksiu rasas. Išpilstysiu saulės šviesą aš vaiskią Pro skylėtus rūko maišus. Puriu debesėliu nušluostysiu langą Ir stebėsiu bundančio Vilniaus vaizdus. Mamos ilgesys Geležinis žvėrelis – Suksis ratelis. Suksi ne tu – Jau tavo dukrelės. Raizgosi siūlas, Sukas špūlelė, Dailina rūbą Jau ne tavo rankelė. Čiauškina žirklės Medžiagą rainą. Kodėl jau ne tu? O, Dieve, kaip gaila!
Vilma BRAZDAUSKIENĖ
|
|
