|
|
|
Ištrauka iš Gerdos Petreikytės rašinio Staiga išgirstu mamos balsą, šaukiantį mano vardą. Atsisuku ir... Atsimerkiu. Pro tvarstį jau skverbiasi šviesa. Lėtai atsisėdu. Sugelia ir pradeda skaudėti šonus. Pro šalia esantį atvirą langą papučia šiltas vėjas. Šiluma užplūsta visą mano palatą. Iš lauko sklinda šūksniai: „Neleisim kirsti! Mes turim įsakymą!“. Stengiuosi sugalvoti, ką čia būtų galima kirsti, bet mąstymas mane nuvargina.
Atsigulu ir greitai užmiegu. Sapnuoju tą šviesų šlaitą. Jaučiu vėjo, atpučiančio tuopų kvapą, šlamesį. Einu takeliu, bet staiga svaigulingą palaimą pradangina garsūs balsai. Išrėkti žodžiai lyg kulkos ardo slėnio ramybę. Šviesa pradeda maišytis su tamsa. Visi medžiai, esantys aplink mane, imta trauktis ir mažėti, kol galiausiai jų nebelieka, o jų vietoje styro tik maži pagaliukai. Tas vaizdas suspaudžia širdį. Bandau išsikapstyti iš sapno, surasti kažką, kas tą skausmą numalšintų, bet nepavyksta... Aš negaliu atmerkti akių ir pabėgti nuo košmaro. Taip ir lieku stovėti vidury pilko lauko su iš žemės kyšančiais pagaliukais ir plyštančia širdimi. Šykštus saulės spindulys menkai nutįsta pro miglą, oras tampa toks šaltas, kad gelia visą kūną. Žengiu žingsnį ir sulig juo nuo žemės pakyla dulkių debesis. Kurį laiką nieko nematau. Dulkėms išsisklaidžius pastebiu vienintelį likusį sveiką medį. Lėtai, kad sukelčiau kuo mažiau dulkių, einu jo link. Basas kojas bado maži spygliukai. Kuo arčiau tikslo, tuo mažiau pilkumos aplink mane. Stoviu per kelis metrus nuo medžio, kai po kojomis pajuntu švelnią žolę. Koks palengvėjimas! Lapų žaluma akina, o nuo jo sklindanti šiluma šildo labiau negu pilka, apdulkėjusi saulė. Priglaudžiu ranką prie kamieno ir tarsi kokia elektros srovė ima tekėti kūnu. Mažiau besopa širdį, bet medis ima nykti. Jo žali lapai gelsta ir lengvai krenta nuo šakų, kamienas pilkėja ir traukiasi. Iš mano medžio lieka tik mažas stiebas, kyšantis iš po žemės, o man visiškai nieko neskauda. Protui dar nesuvokiamas įvyko dviejų visatos gyvybių trumpas susiliejimas. Aš atidaviau beržui savo prisilietimu meilę. Medis man atidavė savo gyvastį... Tada sapnas nutrūko. Buvau toje paprastiems žmonėms nežinomoje erdvėje: tarp miego ir tikrovės. Kai esi siela, įkalinta kūne, kai viską jauti, supranti ir nori kažką padaryti, bet neišeina.
|
|
