Iš Žemaitijos lobių – į Teresės audinius

Palangiškės 77-erių Teresės Žulkienės audiniuose – lovatiesėse, kilimuose, tautiniuose drabužiuose bei juostose - atgimsta ryškios ir sodrios, regis, iš pačios žemaičių žemės gelmių išsiliejančios spalvos, sykiu nešančios ir protėvių suformuotą kultūros dvasią.

Teresės Žulkienės audiniai – lyg iš mūsų senolių kraičių skrynių.

Už giluminį tautos paveldo suvokimą ir atlikimo preciziškumą – ornamentus komponuojant taip, kad buičiai skirtas daiktas taptų meno kūriniu, T.Žulkienė šiemet respublikiniame liaudies meno konkurse „Aukso vainikas“ pelnė II vietą.

Audimas – su motinos pienu

Lino ir vilnos kvapą, Teresė sakė, į save traukusi nuo pat lopšio, o staklėse dūzgianti motina jai – ryškiausias vaikystės paveikslas. Ji pažįsta visą audinio kelią – nuo lino daigo ar tvarte mykiančios avelės ligi raštuotos skaros, prijuostės, sijono, rankšluosčio ar kilimo.

Nuo Telšių kilusi T.Žulkienė prisimena: „Augau gausioje šeimoje, buvome 6 vaikai – po tris brolius ir seseris. Didelę šeimyną reikėjo aprengti: tėvas nuomojosi molingos žemės, patys sėjome, rovėme linus, motina juos verpė ir audė viską – drabužius, patalynę, rankšluosčius, kilimus. Liūdna būdavo žiūrėti į mamą, kai ji anksčiausiai rytais keldavosi, eidavo į daržinę ir grįždavo nudulkėjusi, nešina glėbiais verpalų. Patys auginome avis, tėvams nuo mažumės tekdavo padėti ir kerpamą avį palaikyti, ir vilnas tvarkyti“.

Siūlų kamuoliai ir nytys buvo patys pirmieji Teresės žaislai. „Šiaip jau mama neleisdavo dukterų į stakles. Bet kai ji nematydavo, visokių „šposų“ jai prikrėsdavome“, - vaikystės vaizdai atgimė pašnekovės prisiminimuose.

Taip Teresės motina Marcijona Andruškienė tapo pačia pirmąja jos mokytoja. Galbūt todėl, neslėpė pašnekovė, ligi šiol savo audinių parodas ji mėgstanti rengti pavasariop, artėjant Motinos dienai.

Vėliau, pabaigusi Telšių taikomosios dailės mokyklą ir tapusi audėja, Teresė savo gebėjimus jau galėjusi rodyti motinai. „Sakiau: mama, įleisk į stakles – man reikia austi, ir pradėjau austi 8-nyčius ir daugianyčius audinius, ėmiausi ir gobelenų, kilpinių audinių. O mamos audiniai dažniausiai tebūdavo paprasti 4-nyčiai“, - pasakojo tautodailininkė.

Juostomis apjuosė įžymybes

Mokytojai Teresei siūlę tęsti mokslus Dailės institute, bet, neslėpė palangiškė, ji buvusi drovi kaimo mergaitė, kurią Vilnius baugino savo nežinia. „O ir apsirengti kažko neturėjau“, - prisipažino.

Pats pirmasis jos įvertintas darbas buvo tautinės juostelės, kurių teko išausti po karo 1957 m. atgaivintos Dainų šventės dalyviams. Tokias sulenktas juosteles tvirtindavo prie krūtinės kartu su metalo ženkliuku - už jas gavusi pirmąją premiją. T.Žulkienė daugel metų dirbo audėja Klaipėdos dailės kombinate. Ji - daugkartinė įvairių tautodailės parodų Lietuvoje, Švedijoje, Vokietijoje, Maskvoje dalyvė. O po pasaulį pasklidę jos audiniai - lovatiesės, juostos, kilimai, pagalvės - papuošė daugybės žmonių interjerus, tautiniai rūbai – etnografinių kolektyvų dalyvius.

T.Žulkienės išaustomis proginėmis juostomis buvo apjuosti įžymūs Lietuvos žmonės – Prezidentas Algirdas Brazauskas, Vytautas Landsbergis, Palangos garbės pilietis Alfredas Tiškevičius. „Teko austi juostą ir Petrui Griškevičiui: oi, kaip tada „kamandavojo“ mane Griškevičienė – prisakė, kad juosta būtų su gintarais. Teko gerai pagalvoti, kaip juos pritvirtinti“, - prisiminė pašnekovė.

Kūrėja tvirtino, jog Nepriklausomybės metais rankomis medinėse staklėse išaustus audinius žmonės vertina labiau, negu sovietmečiu. „Sovietmečiu buvo siekiama kiekybės – kuo daugiau nuausti ir kaskart vis įvairesnių gaminių. Nebuvo jokios kūrybos gilumos“, - sakė moteris, ir šiandien dėkojanti Dievui, kad sveikata dar leidžia sėsti į stakles, kur tebešaukia jos širdis.

Dėliodama savo audinius, T.Žulkienė rodė ir aiškino jų ornamentų bei spalvų skirtumus: „Kiekviename Lietuvos regione jie – skirtingi: žemaičių spalvos – sodrios ir tamsios – tarsi mūsų lygumos, Dzūkijos – ryškios žaismingos, kaip ir jų smėlingos dirvos ir pušynai, o Klaipėdos krašto raštai sudėlioti iš smulkių ir atskirtų detalių. Vilnijos kraštui būdingos pintos juostos“.

Skirtingų regionų raštais išmargintos T.Žulkienės juostos

Pasekė kuriančių tėvų pėdomis

Dar besimokant į audėjas, likimas Teresę suvedė su būsimu vyru, šiandien taip pat garsiu tautodailininku Albertu Žulkumi, kuris, ypatingai jaučiantis medžio bei gintaro dermę, tarsi brolius dvynius panaudoja juos savo kūryboje. Susituokę apsigyveno Palangoje.

Ilgainiui per gyvenimą kartu jiedu surengė dešimtis bendrų savo darbų parodų, apie juos išleistas ne vienas leidinys. Pora susilaukė dviejų sūnų – Lino ir Armino, abu jie paveldėjo polinkį grožiui ir menui: Linas restauruoja senus baldus, virkdo armonikas ir groja ansamblyje „Kupolė“, Arminas pagal specialybę – taip pat medžio apdirbėjas.

Senelių ir tėvų pėdomis pasekė ir trys vaikaičiai – Justas, Danylė ir Donatas: Justas baigė dailės mokyklą, o Danylė ir Donatas – abu architektai. „Visi kur buvę, nebuvę pasitrainioja apie senelio dirbtuves – ten yra traukos vieta, visi jas mėgsta – ir draugai, ir svečiai. O mano karalystė namuose“, - rodydama savo vyro Alberto dar prieš pusšimtį metų pagamintas stakles, kalbėjo T.Žulkienė.

Dabar, ji sakė, ruošianti kraitį anūkei Danylei, kuri jau pusmetį gyveno Australijoje ir ketina įsikurti visam – į tolimą kraštą išsiveš ir močiutės audinių.

„ Turime jau ir du proanūkius Jokūbą ir Urtę. Į ką tiedu bus palinkę, dar sunku spėlioti“, - gyvuoju savo turtu džiaugėsi tautodailininkė.

• Rašyti komentarą (0)