|
|
|
Senatvė
Šnuobelė ėštīsa, ėšsėpūtė, kāp šviežos bondelis, dontīs ėšbėra – borna, kāp špuogėnīčė, ka prasėžiuoji. Kuojės, ronkas ėšklėba, vėsos sorokės, kāp nagėnė. Sostuoji beedams ė stuovi kāp žiuogris viejė papotams. Ė kam tavės berēk, ka nebier nėkuokiuos pažītkas. Vo jaunam jog bōva vėsas gīslas liousas, dabartėis anuos sostīrosės. Ė šėrdės kažkor tintaliou, plozd kāp pleštekie. Tik ta plėkė bikou pamėslėi aple jaunas dėinas. No jau bier geriau tėkta luovuo. Paiedi posrītė ė siedi aba goli sava luovelie. Vo prė kėtā sėinā – senė sten. Vo vėdorie – kiedalė. Puonė senė bomb... vėsa dėina bomb... ė bomb kuožna, kuožna dėina... Ka jau gatavā nebėštorio, ožēt tuokė zlastės, ka sodrebo, parauduonoujo kāp batvėnis ė gruobo ož kiedalē. No ka eso lietakalbis, ta vuos dvasė beatgaudams ėšsteno – Ka aaš tauu doouusio soo toouu kiedalė, kaa to po posontras adīnas beatsikelsi. Vo kiedalė vėrp ronkuo, plozd. Pasakiau vėskon. Pati ožraukė sriebtovė ė kuokė adīna nebibomb. – Atsėpoto. No ėr apėnt praded tou patė malda. Kuoks to bovā pėjuoks, tuo nepadėrbā ė tuo, vo kor toukart bovā, vo komet to mon tou padėrbsi ė tou. No ė erkeliavuojevuos par dėina. Majednos tas buočiu gīvenėms – nedouk nedavės, kažkas pasakė, ka jaunīstė neomžėna, vo senatvė ne džiaugsmos... P.S. Sakau nedraskīkės, nomėrsi ėr atsėlēdės...
Adolpis ėš Galalė
|
|
