Kur ir kada pradingo Kretingos žvyrduobės istoriniai laiptai?

Kretingos žvyrduobė – unikali žmogaus rankų ir gamtos suformuota miesto dalis. Pasak istoriko J. Kanarsko, ji galėjo atsirasti Kretingoje prasidėjus mūrinių namų statybai XVIII a. pab. – XIX a. pr., kai čia buvo kasamas žvyras, kurį miestelėnai naudojo statyboms.

Gimnazijos bendruomenė žvyrduobėje 1943 metais

Tuo metu tai buvo užmiestis. Miestui plečiantis į rytus, žvyrduobė palaipsniui artėjo prie miesto ir jos eksploatacija buvo nutraukta. Ilgainiui žmonės ir gamta baigė formuoti apie 10 m gylio beveik keturkampę erdvę, kažkiek panašią į senovinį amfiteatrą. Jau tarpukariu žvyrduobė tapo miesto kultūrinių ir sportinių renginių vieta. Matyt, tada jos šiaurinėje bei pietinėje pusėse ir buvo įrengti platūs akmeninių tašytų blokelių laiptai, padėdavę žmonėms lengviau stačiu šlaitu patekti į renginių vietą. Akmenis laiptams galėjo pagaminti Bajorų ar Dimitravo sunkiųjų darbų kalėjimų kaliniai ar akmenskaldžiai, kurių mieste ir jų apylinkėse netrūko.

Kurį laiką po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais Kretingoje akmenskaldžiu dirbo ir šalies prezidento Antano Smetonos brolis Motiejus Smetona.

Platūs akmeniniai laiptai renginių metu pasitarnaudavo ir žiūrovų tribūnoms, nes ant jų galėdavo susėsti nemažai žmonių. Plačius laiptus buvo pamėgę ir Kretingos gimnazijos mokiniai bei mokytojai, mėgdavę čia fotografuotis, nes laiptuotas šlaitas puikiai sutalpindavo visus norinčius. Dabar Vilniuje gyvenančio 92 metų buvusio Kretingos gimnazijos fizikos mokytojo Eduardo Červinsko archyve išlikusi 1943 metais čia daryta fotonuotrauka, kurioje įamžinti Kretingos gimnazijos mokytojai ir mokiniai. Pirmoje eilėje - baltu švarku priklaupęs mokytojas Eduardas Balsys, tapęs žinomu kompozitoriumi, antroje eilėje centre – direktorius Juozas Gedgaudas, jam iš dešinės – gimnazijos kapelionas, kunigas Antanas Puodžiūnas – tėvas Patricijus OFM, toliau – direktoriaus pavaduotojas Juozas Kojelis, tapęs žinomu JAV išeivijos visuomenės veikėju, pačiame krašte fotografijose tradiciškai į tolį žiūrintis, susimąstęs piešimo mokytojas, dailininkas Fabijonas Šulcas. J. Gedgaudui pirmas iš kairės – vokiečių kalbos mokytojas Otto Reinkis, trečias iš kairės – fizikos mokytojas Eduardas Červinskas.

Tarybiniais metais žvyrduobė buvo mėgiama vaikų, moksleivių ir jaunimo vieta laisvalaikiui praleisti. Čia buvusioje futbolo aikštėje išaugo nemažai legendinės Kretingos „Minijos“ futbolininkų, čia kurį laiką savo karjeros pradžioje 1971 metais treniravosi ir Kretingos „Švyturio“ komandos motobolininkai, vykdavo kultūriniai bei sporto renginiai.

Ta pati vieta po 70 metų.

Žiemą statūs žvyrduobės šlaitai tapdavo rogučių mėgėjų ir slidininkų vieta, čia vaikai įsirengdavo ir smagias čiuožyklas.

Būta ir linksmų istorijų. Šių eilučių autorius prisimena vieną jų, įvykusią apie 1970 metus, kai ekskavatoriumi valant žvyrduobės viduryje esantį tvenkinį iš kaušo kartu su žvyru iškrito nedidelė geležinė nuo buvimo vandenyje pajuodusi dėžė. Netoli buvę vaikai stvėrė ją ir bėgte pasileido namo. Ekskavatorininkas, pamanęs, kad vaikai nešasi jo iškastą lobį, greitai prisivijo ir ją atėmė. Bet dėžėje buvo ne lobis, o okupacinės nacistinės valdžios 1941-1944 m. leistos smulkios pajuodusios monetos – vokiški pfenigai, kuriuos ekskavatorininkas iš apmaudo išbarstė aplinkui.

Deja, šiandien istorinė žvyrduobė neatpažįstamai pasikeitusi. Vakarinė jos dalis užpelkėjusi, apaugusi medžiais ir krūmais. Vietoje kažkada pradingusių laiptų išlieti siauri betoniniai sovietinės armijos statybinių batalionų darbo kokybės lygio laiptai, skirtingais laiptelių aukščiais ir pločiais, kur praeivis gali lengvai ir koją susižeisti. Šiaurinėje pusėje, visai šalia sukrypusių laiptų, į žemę įkastos ir valymo įrenginių plastikinės talpos.

Neseniai Kretingos rajono savivaldybės meras Juozas Mažeika viešai užsiminė, kad žvyrduobė laukia investuotojų, kur pagal parengtą „Mažojo slėnio parko koncepciją“ turėtų atsirasti dar viena kretingiškių poilsio vieta.

Neabejotina, kad įgyvendinant šį projektą, būtina atkurti ir istorinius akmeninius laiptus. Gal miesto valdžia ar patys miestelėnai atsimena, kada ir kur buvo išvežti išardytų laiptų akmenys? Jei jų nepavyktų rasti, pagal išlikusias nuotraukas ar amžininkų atsiminimus laiptus galima nesunkiai atkurti, kad jie dar ilgai tarnautų žmonėms.

Reikėtų pagalvoti ir apie valymo talpų perkėlimą į mažiau pastebimą vietą ar net jų panaikinimą. Taip bus išsaugoti šimtametės Kretingos žvyrduobės istorinis paveldas bei atminimas, ir ji savo buvimu dar ilgai džiugins vietos žmones.

Romualdas BENIUŠIS

• Rašyti komentarą (13)