Ar atkursime Šv. Antano rūmų salės kultūrinę aurą?

Pranciškono tėvo Augustino Dirvelės rūpesčiu 1934 metais pastatytiems Šv. Antano rūmams teko nemažai istorijos išbandymų.

Edmundo Gedgaudo išsaugotoje šeimos, kuri 1936-ųjų vasarą nusifotografavo ant šv. Antano rūmų laiptų, nuotraukoje: (iš kairės) brolis Viktoras Gedgaudas, seserys Stefa ir Irena Gedgaudaitės, tėvas Juozas Gedgaudas, pats Edmundas, mama Sofija Gedgaudienė, jos brolis Liudas Bielskis, už jų - brolis Eugenijus Gedgaudas.

Rūmuose, kurie tarnavo prieglaudos namais į tėvynę iš užsienio sugrįžusiems tautiečiams, buvo įrengta spaustuvė, knygrišykla, koplyčia ir didelė kino salė, kuri tarnavo ne tik pranciškonų gimnazijos, bet ir miestelėnų reikmėms. Čia buvo įrengti ir keli butai. Viename iš jų, pastato ketvirtajame aukšte, kampiniame bute, kurio langai vėrėsi į Vilniaus gatvę ir kapines, 1936-1940 metais iki sovietinės okupacijos pradžios, gyveno Kretingos pranciškonų gimnazijos mokytojo Juozo Gedgaudo šeima, tarp jų – ir dabar Lietuvoje žinomas muzikologas bei eseistas vilnietis Edmundas Gedgaudas, kuris kaskart mielai dalijasi savo prisiminimais, kaip ir kiti garbaus amžiaus buvę Kretingos gimnazijos mokiniai, dabar vilniečiai: gydytojas Eduardas Razgauskas ir buvęs Lietuvos šachmatų federacijos prezidentas, tarptautinės kategorijos teisėjas Henrikas Puskunigis. Tais laikais moderni kino salė, kurioje buvo rodomi to laikotarpio populiarūs kino filmai „Tarzanas“, „Bagdado vagis“ ir daug kitų su garsiais to meto kino aktoriais, buvo ir svarbus kultūros židinys, o ypač – 1941-1944-aisiais – nacių okupacijos metais.

Kretingos gimnazijoje muzikos mokytoju 1941 metų rudenį pradėjo dirbti Kauno karo mokyklos auklėtinis Eduardas Balsys, vėliau tapęs vienu žymiausių Lietuvos kompozitorių. Atsivežęs šaunių kariškų dainų, maršų, jaunasis muzikos mokytojas ėmėsi energingos kūrybinės ir organizacinės veiklos.

Buvo suburtas vyrų oktetas, mišrus ir vyrų chorai. Visiems šiems kolektyvams muziką kūrė ir vadovavo pats E. Balsys. Žodžius dainoms kurdavo gimnazijos moksleivis Rimvydas Šilbajoris, vėliau išeivijoje tapęs žymiu literatūros tyrinėtoju, kritiku, JAV lietuvių bendruomenės veikėju. Čia, Šv. Antano rūmų salėje, pirmą kartą nuskambėjo E. Balsio dainos vyrų chorui pagal R. Šilbajorio žodžius „Ženkime į kovą“, „Pirmyn, draugai“, taip pat „Dunda vieškeliai“, kurios žodžių autorius nežinomas. R. Šilbajoris kūrė ir šmaikščius kupletus, vesdavo renginius bei pats dainuodavo vyru oktete. Jau tada klausytojus žavėjo ir gimnazijos mokinės Elenos Saulevičiūtės balsas. Vėliau ji tapo viena iš pagrindinių Lietuvos operos ir baleto teatro solisčių, per savo karjerą sukūrusi apie 40 ryškių pagrindinių vaidmenų operose, jai buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas.

E. Balsys, 1945 metais iš Kretingos išvykęs toliau tęsti muziko kelio, tapo žymiu kompozitoriumi, pedagogu. Jo sukurti – baletas „Eglė – žalčių karalienė“, oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“, opera „Kelionė į Tilžę“ – tapo lietuvių muzikos klasika. Buvo mėgiama ir jo sukurta populiarioji muzika – kūriniai pučiamiesiems orkestrams, dainos chorams ir atlikėjams. Kretinga jo gyvenime liko vieta, kurioje jis surado savo, kaip muziko, kelią, čia surado ir savo gyvenimo draugę ir bendražygę Adelę Jasinskaitę.

Šv. Antano rūmai apie 1935-1936-uosius

Matyt, šioje kino salėje buvo geros kokybės fortepijonas, nes karo metais joje koncertuodavo ir žinomi Lietuvos atlikėjai. Pasak E. Gedgaudo, 1943 metais čia koncertavo iš Kauno atvykę kompozitorius Balys Dvarionas ir tautiniais rūbais pasipuošusi Kauno filharmonijos solistė Beatričė Grincevičiūtė. Skambėjo ką tik B. Dvariono pagal jauno poeto Leono Stepanausko žodžius sukurta daina „Žvaigždutė“, vėliau tapusi Lietuvos solinio dainavimo klasika ir išgarsinusi jos atlikėją.

Vėliau muziko kelią pradėjusiam E. Gedgaudui maestro B. Dvarionas prisipažino, jog kaip tik Kretingoje ši daina suskambėjusi taip, kaip tai įsivaizdavo pats kompozitorius. Karo metais šioje salėje virtuoziškai skambino aukštai vertintas prieškario Lietuvos pianistas Andrius Kuprevičius, 1944-aisiais pasitraukęs į Vakarus ir ten tęsęs savo sėkmingą muzikinę bei visuomeninę veiklą. Čia Šiaulių dramos teatras rodė Vytauto Alanto „Užtvanką“, Petro Vaičiūno „Prisikėlimą“, Makso Drejerio „Septyniolikmečius“.

E. Razgauskas mena pokario – 1946 – metais čia vaidintą populiariąją K. Binkio pjesę „Atžalynas“. Kino salė visuomenės reikmėms tarnavo iki 1965-ųjų, kai buvo atidarytas naujas kino teatras „Žilvinas“.

Džiugu, kad dabar Šv. Antano rūmų salė atgavo pradinį buvusį sovietmečiu iškreiptą veidą, nupirktas garsios muzikos instrumentų gamintojos „Petroff“ firmos fortepijonas.

Jį jau išbandė ir garsus Lietuvos pianistas, M. K. Čiurlionio proanūkis Rokas Zubovas. Matyti, kad Kretingos pranciškonų gimnazijos vadovybė ir pranciškonų bendruomenė supranta, kad istorinis atminimo ir kultūrinio bei istorinio paveldo išsaugojimas, tradicijų tąsa yra svarbus veiksnys kretingiškių dvasiniam ir kultūriniam gyvenimui vystyti bei puoselėti.

Tikiu, kad ši istorinė salė taps nauju Kretingos kultūrinio ir dvasinio gyvenimo traukos centru, kur vyks kultūriniai renginiai, koncertai, susitikimai. Prie to prisidėti galėtų ir neseniai aktyvią veiklą atnaujinęs „Kretingos krašto ainių“ klubas.

Prisiminimų vakaras, kuriame dalyvautų buvę Kretingos gimnazijos mokiniai, dar menantys šioje istorinėje salėje vykusius renginius, kurio metu skambėtų kompozitoriaus E. Balsio muzika, garsioji B. Dvariono „Žvaigždutė“, galėtų tapti tiltu iš praeities į dabartį, išsaugant ir puoselėjant šios salės kultūrinę aurą.

Romualdas BENIUŠIS

• Rašyti komentarą (2)