Šventinis atvirukas: malonu gauti, liesti, skaityti

„Laikmetis iš mūsų atėmė galimybę pasidžiaugti iš atviruko sklindančia šiluma ir nuoširdumu. Tai, ką galima išsakyti atviruku - mažąja meno forma, žmonės lengva ranka iškeitė į elektronines žinutes“, - apgailestavo kretingiškis dailininkas Juozas Šakinis, šiandien tarp kita ko pasigendantis meniškų atvirukų – meną, pripažino dailės žinovas, užgožė komercija.

Dailininkas Juozas Šakinis apgailestavo, jog šiandien atvirukų rinka nesuteikia galimybės rinktis: meną užgožė komercija.

Pirmieji atvirukai Europoje buvo teikiami kaip vizitinės kortelės, unikalus reiškinys buvo ir bričių moterų ant šilko siuvinėti atvirukai. Mūsų šalyje atvirukai išpopuliarėjo, Lietuvai atgavus savąjį raštą ir spaudos laisvę: turėti atviruką su lietuvišku užrašu buvo savotiškas save gerbiančio lietuvio pasididžiavimas. Į Kretingą, J.Šakinio manymu, daug atvirukų atkeliavo iš Klaipėdos krašto, kurį pasiekdavo atvirukai iš Vokietijos, Austrijos. „Pirmieji Lietuvoje atvirukus piešė dailininkai Antanas Jaroševičius, Antanas Žmuidzinavičius. Atvirukai tarpukario Lietuvoje buvo spausdinami litografijos būdu, kada iš anksto ant litografinio akmens paruošiamos klišės, o po to spausdinama. Atvirukai tam tikra prasme atspindi ir spaudos technikos raidą – buvo laikas, kada spausdinti atvirukus reiškė sunkų, daug jėgos reikalaujantį fizinį darbą“, - pasakojo J.Šakinis.

Atskirą istorinį tarpsnį atspindi sovietinio laikotarpio atvirukai: ištobulėjus spausdinimo technikai, jų tiražai būdavo šimtatūkstantiniai, netgi – milijoniniai, tik ir tokie mastai tebuvo menkas lašelis, pasklidęs sovietinėje imperijoje, kurioje gyveno 140 mln. žmonių. Tačiau ir šioje milijonais spausdinamų atvirukų jūroje savo vertę sugebėjo išlaikyti Lietuvos dailininkai: mažų tiražų atvirukuose jie sugebėdavo „prastumti“ mūsų bažnyčias, Gedimino pilį, kitus su Lietuva susijusius simbolius, gausesnių tiražų atvirukus puošdavo preciziška kaligrafija, ornamentai. „Turėjo lietuvių dailininkai ir savo – nacionalinį – spalvinį sprendimą, ir tomis spalvomis labai daug ką pasakydavo net ir galiojant griežtai sovietinei cenzūrai. Spalvinius sprendimus vėliau jau papildė ir ištobulėjusi fotografija, kuri atvirukų gamyboje buvo naudojama labai plačiai, tačiau tai nereiškia, kad fotografija suprastindavo atvirukų turinį – atvirkščiai, gerai parinkta kompozicija atvirukui suteikdavo meninės vertės“, - teigė dailininkas.

Įvairių laikotarpių atvirukai: (iš kairės) lietuviškas atvirukas, datuotas 1922 m.; J.Šakinio buvusio dėstytojo Alberto Gursko kaligrafiniu užrašu puoštas 1981 m. atvirukas; atvirukams dažnai dailininkų naudota grafika (1979 m.); pogrindinis 1978 m. atvirukas.

Sovietiniais laikais, kada atvirukų gamyba buvo labai išplėtota, jie atliko ir svarbų ideologinį vaidmenį, nes visos šventės buvo politizuotos.

„Šiandien aš daugelyje gyvenimo sričių pasigendu tautiškumo, sveikos nacionalinės propagandos ir, manau, atvirukas tam labai pasitarnautų. Techninės priemonės, galimybės yra milžiniškos, tačiau esame praradę sielą: nebegerbiame savo kalbos, nebevertiname tautinių simbolių, kai net ir sovietmečiu užslėptas dailininko noras prabilti apie tautiškumą tikrai užgaudavo lietuviškas ambicijas“, - pripažino J.Šakinis.

Sukurti atviruką visais laikais reikėjo išmanymo bei talento. Tačiau slapta kartu su religine literatūra platinami fotografijos būdu kopijuoti atvirukai, paspalvinti foto dažais, labiau reiškė ne meną, bet pasipriešinimą sistemai – už atvirukų religiniais motyvais platinimą buvo baudžiama. Bet, pastebėjo dailininkas, ir toks atvirukas buvo atvirukas, kurį – malonu gauti, liesti, skaityti.

Po Atgimimo į rinką pliūptelėjo atvirukai su tautine simbolika, tačiau ši banga slūgo, kol, galima sakyti, jos visiškai nebeliko.

„Koks atviruko amžius? Neilgas, jeigu jį vertinsime tik kaip šventinį atributą – šventėms pasibaigus atvirukas gali nukeliauti ir į krosnį. Tačiau atvirukas gali turėti ir išliekamąją vertę, jeigu jis padarytas su menine išmone arba, tarkim, yra rankų darbo. Kolekcionieriams gi atviruko vertė kyla, pasibaigus tiražui“, - pastebėjo dailininkas. Jis tebėra išsaugojęs tuos atvirukus, kuriais vienas kitą sveikindavo šalies merai – J.Šakinis yra buvęs Kretingos rajono savivaldybės meras – bei tuos, kuriuos vienas kitam siųsdavo buvę kurso draugai – Lietuvos dailės akademijos auklėtiniai.

• Rašyti komentarą (13)