Partizanų vado kelias – aštuoneri kovos metai

Darbėnų gimnazijoje nuskambėjo pokario aido atgarsiai – buvo surengta atminimo popietė, skirta Kretingos krašto partizanų vado Kazimiero Kontrimo-Montės 100-osios gimimo metinėms paminėti. Ta proga jaunieji gimnazistai kartu su mokytojais bei svečiais keliavo į šalia Grūšlaukės esantį Knėžų kaimą, partizano šeimos buvusią sodybvietę. Klausantis amžininkų prisiminimų, uždegus atminimo žvakę Grūšlaukės kaimo kapinėse ant K. Kontrimo šeimos kapo bei prie buvusios sodybvietės rymančio medinio kryžiaus, nuskambus Kretingos kuopos savanorių į orą paleistoms trims salvėms, pagerbta viena iškiliausių pokario rezistencijos asmenybių.

Kazimieras Kontrimas-Montė (stovi pirmas iš kairės) kartu su Kardo rinktinės partizanais

Viena ryškiausių rezistencijos žvaigždžių

Darbėniškiai ketina ir ateityje tęsti pokario rezistencijos atminimo sklaidą visuomenėje: kitų metų gegužės mėnesį, per Lietuvos kariuomenės ir partizanų pagerbimo dieną, ruošiamasi naujai įrengti dėl gimnazijos renovacijos uždarytą rezistencijos muziejų. Ta proga įvyks konferencija, muziejuje pastatytas imitacinis bunkeris, atnaujintos ekspozicijos.

Rezistencijos muziejaus Darbėnų gimnazijoje įkūrėjo Stanislovo Burbos pasakojimu būsimasis Kardo rinktinės vadas pasaulį išvydo Jono ir Barboros Kontrimų šeimoje netoli Grūšlaukės esančiame Knėžų kaime. Kontrimai valdė 28 hektarus žemės – šeima būdama darni ir darbšti susikūrė pavyzdinį ūkį. Žmonės sakydavę, jog K. Kontrimo tėvas Jonas buvęs visų galų meistras. Grūšlaukėje ir aplinkiniuose kaimuose daugelis trobų buvo pastatytos J. Kontrimui vadovaujant. Jo sumeistrauti vežimai taip pat buvę tvirčiausi. Augantys sūnūs nuo nagingo tėvo stengėsi neatsilikti – kaimynes dailiais grėbliais apdovanodavo, o kaimo vyrai, pjaudami dalgiais, kuriems tvirtai ir meistriškai dalgiakočius įtverdavo Kontrimai, sakydavo: „Jėgos nereikia – dalgis pats pjauna“. Tėvai perduodami savo gyvenimišką bei tautos istorinę patirtį įskiepijo meilės tėvynei jausmą ir vaikams.

Kretingos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Julius Kanarskas priminė, kad iš liudininkų prisiminimų žinoma, jog K. Kontrimas buvęs geras strategas bei diplomatas, kuris rinktinei vadovavo nuo pat jos įkūrimo pradžios 1945 metų pabaigoje beveik iki jos sunaikinimo: „Daugiausiai dirbo rinktinės štabe, o tai yra labai atsakingas darbas, nes štabas – rinktinės smegenys. Už jo išdavimą buvo žadama iki 10 tūkst. červoncų, tais laikais tai buvę labai dideli pinigai. Jis buvo tipiškas žemaitis nuo Grūšlaukės, puikiai suprato, kaip reikia išvengti priešo pinklių. Jis nesėdėdavo bunkeryje, o stengdavosi lankytis Kretingos, Salantų, Skuodo, Mosėdžio, Palangos, Platelių bei kitose rinktinės kuopose“.

Anot S. Burbos, galima drąsiai sakyti, kad K. Kontrimas paliko vieną ryškiausių pėdsakų Kardo rinktinės gyvavimo istorijoje: „Kaimų žmonės nors ir nežinodavę kitų partizanų – sakydavę, jog tai „Kontrimo vyrai“. Tai nulėmė ir asmeninės vado savybės – buvo griežtas, bet kartu ir teisingas. Kuopų, būrių vadams visada sakydavo, kad ir „pačioje neteisingiausioje situacijoje turime išlikti, kiek įmanoma teisingesni“. Pavyzdžiui, keletas Tautvaišo kuopos partizanų, nesilaikydami partizanų statuto, be pagrindo terorizavo vietos gyventojus, būdami girti, nužudė nekaltą Narmontų kaimo gyventoją. Kazimierui vadovaujant, buvo sušauktas partizanų karo lauko teismas, kuriame už partizano vardo diskreditaciją jiems priimtas mirties nuosprendis“.

Darbėnų gimnazijos salėje nuskambėjo amžininkų prisiminimai apie nueitą partizanų vado kelią.

Pakutinio šūvio aidas Ąžuolijos girioje

Darbėniškis atviravo, kad galbūt Montės įžvalgumo dėka ir jo tėvas nepražuvęs jaunystėje – prisimena tėvo pasakojimą, kaip sunkiais pokario metais okupantų valdžia jo tėvui įsakiusi: „Banditams esi savas, tai jie tavęs nenušaus – būsi kuriamo kolchozo pirmininkas“. Neturėdamas išeities atsisakyti siūlomų „aukštų“ pareigų, tėvas pirmiausia pasitarė su K. Kontrimo vyrais, kurie pasakė: „Būk tuo pirmininku, kad mes žinotume, kada stribai važiuos rinkti pyliavų, kada gresia žmonių trėmimai“. Nepraėjus nė savaitei tėvas iš K. Kontrimo gavo perspėjimą, kad miškuose yra daugybė besislapstančių vyrų, jog esamose sąlygose ne visada ir ne visus veiksmus galima sukontroliuoti. Todėl jie, nežinodami, jog esi partizanų draugas, gali tave ir sušaudyti. Tėvui daugiau nieko neliko, kaip palikus pilną trobą mažų vaikų, išeiti iš kaimo. Tėvas išvyko į Klaipėdą, kur susirado sargo darbą – sugrįžo tik pasikeitus sąlygoms“.

Nuo pat rinktinės įkūrimo pradžios svarbiausius jos postus užėmęs partizanų vadas, kovoje praleidęs aštuonerius metus, nežinia kiek dešimčių bendražygių matęs krintant kovoje su okupantu – labai išgyvenęs dėl kiekvieno ištremto ar žuvusio kovos draugo. Pats Montė, kaip ir didžioji dauguma partizanų, žuvo po išdavystės – 1952 spalio 30 dieną Smeltės kaime.

S. Burbai apie šią išdavystę papasakojęs partizanų vado brolis Adolfas, ilgus metus praleidęs lageriuose: „Mirtis šio iškilaus karžygio gyvenimo ir kovos kelią pastojo netoli buvusios jo tėviškės Ąžuolijos girioje vieno ryšininko sodyboje. K. Kontrimas, norėdamas padėti badaujantiems į Sibirą išvežtiems tėvams – jiems per savo ryšininką siųsdavęs siuntinius su maistu. Nors siųsdavo ne taip dažnai ir net per Liepojos paštą, tačiau sovietų saugumo tai neliko nepastebėta. Jiems kilo įtarimas, kaip paprastas valstietis gali siųsti siuntinius „banditų“ vado tėvams. Tai ir buvo siūlo galas, atvedęs prie išdavystės ir vado žūties. Tą lemtingą dieną K. Kontrimas su bendražygiu Pranu Končiumi-Adomu suplanavo ateiti pas ryšininką. Priėję sodybą visų pirma pažvelgė į tvorą, kur ryšininkas, jeigu aplinkui nebūdavo pavojaus, kaip signalą pakabindavo skarą. Kazimieras, pagalvojęs, kad – ramu, nuėjęs į sodybą, o Končius pasilikęs pamiškėje. Sodyboje jau buvusi paruošta pasala – enkavėdistai vadą norėję paimti gyvą, bet, užėjęs į vidų, jis juos pastebėjęs, todėl atsišaudydamas puolęs laukan, tačiau ten jį stribai ir nušovę. Išdavikas nežinojo, jog pamiškėje likęs išdavystės liudytojas, bet jis žinojo, kad likę miške vado draugai to neatleis – todėl saugumiečiai jam skyrė premiją, ir tą pačią dieną jis išsikėlė gyventi į Klaipėdą, į sovietų dovanotą butą“.

Kretingos krašto rezistencijos žinovas S. Burba įsitikinęs, kad vieno iš ryškiausių Kretingos krašto partizanų K. Kontrimo-Montės atminimas vis dar netinkamai įamžintas: „Po vado žūties praėjo dešimtmečiai, mišku užaugo vado žūties vieta. Okupantai, norėdami panaikinti iškilaus Lietuvos laisvės kovotojo atminimą, jo gimtąją sodybą taip pat sulygino su žeme. Tie, kurie išsaugojome istorinę atmintį, privalome nuspręsti, kaip tinkamai įamžinti šio partizano atminimą. Jeigu Kretingoje, Salantuose gatvės, Grūšlaukės kaimo skveras nepavadintas Kardo rinktinės vado Kazimiero Kontrimo vardu – gėda mums, kaip valstybei. O gal už jo vardo atminimo įamžinimą rajone atsakingi mano, kad K. Kontrimas – ne Lietuvos istorija? Taip, tai ne ta istorija, kurią rašė okupantai, o ta Lietuvos istorija, kurią savo krauju parašė Žemaičių apygardos Kardo rinktinės vadas“.

• Rašyti komentarą (2)