|
|
|
Drožybos pakerėta
Salantiškė Diana Kazragienė – netradicinė moteris: ją galima pamatyti ne tik pro šalį prašvilpiančią juodu motociklu, tačiau sutikti ir prie varstoto bedrožiančią medžio skulptūras. Svajoti mėgstanti salantiškė sustoti neketina: jai drožyba – atgaiva sielai, poilsio minutės, ateities planai. Jos puoselėjama sodyba kasmet pasipildo naujais kūriniais.
Drožiniais išpuošė savo sodybą Prieš dešimtmetį kaltą į rankas paėmusi, savyje didelio talento neįžvelgianti ir savo drožinių nesureikšminanti, medžio drožėja Diana Kazragienė įsitikinusi, kad viską įmanoma pasiekti labai norint ir stengiantis. „Esu savamokslė, mėgėja, ne profesionalė. Kuriu, kaip man atrodo geriausia. Kai dirbau parduotuvėje, turėdavau nemažai laisvo laiko, šaltomis žiemos dienomis kartas nuo karto prie krosnies paimdavau kaltą į rankas. Nuo tada taip pamėgau šį amatą, kad nenustoju iki šiol. Per tuos metus supratau, kad jei vieną kartą nepasisekė tinkamai išdrožti skulptūros, reikia ją mesti į krosnį ir toliau siekti tikslo, o tuomet tikrai nors vienas gaminys iš šimto bus pavykęs“,- įsitikinusi salantiškė. Daugelis jos gaminių neiškeliaujantys už sodybos ribų – taip vis papildantys jos erdves ir traukiantys praeivių dėmesį. Be senuko, rymančio prie plūgo, ar žvejo, įmerkusio meškerę į kūdrą, salantiškės kūrybos kraityje - ne tik dešimtys išdrožtų išraiškingų Užgavėnių personažų kaukių, pasitinkančių svečius prie įėjimo į gyvenamąjį namą, bet ir rankomis išskaptuoti mediniai suolai. „Štai atėjusi paštininkė priminė, kad neturiu pašto dėžutės. Šovė mintis pačiai ją pasidaryti – medžio lentoje išskaptavau laiškanešį, laikantį voką. Dabar liko tik sukalti dėžutę ir laukti laiškų. Neseniai sūnus Deivydas išmūrijo akmenų sieną, kurią ketinu papildyti medinėmis skulptūromis“,- ateities idėjomis pasidalino moteris. Nors kasmet jos dvimetrinės kiemą pagyvinusios ir apraizgiusios medžio skulptūros, kurias ji kartais pajuokaudama pavadina „baibokais“, per laiką sutrūnyja ir jas tenka išmesti, – medžio drožėja dėl to neliūdinti: „Patys esame laikini, o ko norėti iš medinių skulptūrų. Reikia judėti į priekį, nesižvalgyti atgal“. Kurianti tik dėl savęs Salantiškė pasakojo pernelyg nesistengianti įsisprausti į drožybos kanonus, todėl išnaudojanti kiekvieną medžio šaką ir jų specialiai nenaikinanti, nes taip, anot jos, išryškėja savitesnis personažas. Drožėja neslėpė vos tik pamačiusi seną kelmą ar medžio kamieną, jo gruoblėtame paviršiuje įžvelgianti ir kokį gamtos sutvėrimą: „Štai neseniai girininkas atvežė kelmą. Daug net skaptuoti nereikia, užtenka tik atidžiau pažvelgti – pati gamta dažnai pateikia įdomybių“,- rodydama į medyje pastebimus gyvūnų atitikmenis, kalbėjo moteris. Nors Diana Kazragienė ir nepriklauso Tautodailininkų sąjungai, – dėl to labai neišgyvenanti. Vietiniai medžio meistrai kažkada salantiškę raginę oficialiai tapti tautodailininke, tačiau medžio drožėja didelio noro nepareiškusi, nes drožyba jai – labiau pomėgis. „Esu dalyvavusi keliose mugėse, parodose. Vieną - kitą dirbinį esu padovanojusi draugams. Kadangi iš to nesiverčiu, viską darau dėl savęs“,- teigė salantiškė. „Kartą vienas senukas, užėjęs į sodybą išsakė mintį, jog viską pardavusi uždirbčiau nemažai pinigų. O aš iš karto pagalvojau, kad blogiausia būtų, kada turėčiau pinigų, o niekas neaplankytų. Dabar džiugu ir pačiai gyventi savo kūrybos apsuptyje, o ir iš apsilankiusiųjų prašalaičių bei bičiulių nuolat sulaukiu pagyrų. Tai džiugina“,- kalbėjo salantiškė, pridurdama, kad labiausiai erzina tie, kurie sako, jog tik vyrai gali atlikti tokius darbus. Medžio drožėja prisiminė pravažiuojančiuosius, kurie nustemba, jog čia – moters rankų kūriniai. Nuo drožybos moters neatbaido ir beskaptuojant patiriami sužeidimai. Anot jos, susižeisti galima ir plušant virtuvėje.
|
|
