Tarp mokytojo pirštų - karpinių pasakos

Simono Daukanto pagrindinės mokyklos pradinukų, kuriuos pažinti pasaulį moko 44-erių mokytojas Justas Valaitis, klasė prieš šias Kalėdas papuošta balto ažūro karpinių pasaka: ant langų nutūpė būriai snaigių-drugelių, o stenduose įrėmintos subtilios prakartėlės.

tas Valaitis savo pradinukus taip pat mokys iškarpyti baltąjį lokį. Dariaus Šypalio nuotr.

Lyg išausti iš voratinklio

Vartydamas šūsnį segtuvų su karpiniais, J.Valaitis rodė Kalėdų, Velykų, valstybinių švenčių, Užgavėnių, vasaros temomis, Knygnešio dienai skirtas karpinių serijas, - tarp pirštų slydo šimtai lengvų, trapių ir labai kruopščiai sukurtų darbų.

„Jų prireikia papuošti mokyklą prieš įvairius renginius ar šventes. Kol kas dar tik savo klasę spėjau pasipuošti, karpinių girliandą užkabinsiu ir mokyklos hole“, - savo sumanymu pasidalijo karpinių meistras.

Siužetinius karpinius, jis teigė, kuriąs pagal brėžinius: ant balto popieriaus lapo plonu pieštuku išsibraižo piešinį, o po to skutimo peiliuko kampu atidžiai jį išpjausto. O tam, kad nesusipjaustytų rankų, sakė užsidedąs antpirštį. Toks darbas trunka dvi, o jei piešinys itin smulkus - ir kelias dienas.

„Kai vakarais žiūriu televizorių, negaliu nieko neveikti: viena mano akis dirsčioja į ekraną, o kita akylai stebi, ką veikia rankos“, - juokavo mokytojas Justas.

Iškarpyti snaiges, anot jo, - gerokai paprasčiau, negu konkretų siužetą. „Kiekvieno karpinio, tarp jų - ir gražios snaigės - esmė yra ta, kad jame liktų kuo mažiau popieriaus. Karpinys savo ažūriniais raštais turi kuo daugiau priminti voratinklį. Neužtenka bet kaip sulankstyti popieriaus lapą ir kirpti, - reikia žinoti, kaip jį sulankstyti. Tarkim, norint iškarpyti mažytę - 2 cm skersmens - snaigę, popierių reikia sulankstyti taip plonai, kad jis būtų ne storesnis už smeigtuko galvutę, o po to itin atidžiai pjaustinėti peiliuku“, - karpinių technikos subtilybes atskleidė pašnekovas.

Karpiniai iš J.Valaičio sukurtos prakartėlių serijos

Jis tikino, kad kurti karpinius nėra lengva, nes ir ant vyriškų pirštų, įtemptai spaudžiant žirkles, lieka įspaudų, o kartais - ir pūslių.

Karpiniai daug pasako

Kurti karpinius, J.Valaitis sakė, pradėjęs gerokai prieš dešimtmetį. Tai daryti jį paskatino mama Emilija Valaitienė, taip pat pradinių klasių pedagogė.

„Žinodama mano kantrumą – aš su meškere vienoj vietoj galiu ir 5 valandas išbūti, ji paprašė padaryti karpinių pagal „Kregždutės“ žurnalo brėžinius. Tada, atsimenu, vaikų žurnalams „Kregždutė“ ir „Genys“ grėsė bankrotas, o mokytojai juose rasdavo gerų straipsnių, karpinių brėžinių. Vieno seminaro metu ir buvo stengiamasi įrodyti „Kregždutės“ žurnalo reikalingumą – tada ir buvo parodyta, kad mokytojai panaudoja karpinius. Pirmasis mano karpinys buvo bažnyčia su žolynų ornamentais“, - sakė J.Valaitis.

Netrukus, jis sakė, ir pats susigalvojęs prieš Kalėdas prisikarpyti puošmenų, o po to – Velykoms, taip ir įsivažiavęs: „Dabar jau kiekviena proga klasės stendą puošiu karpiniais. Esu įsitikinęs, kad informacija vaikų taip nesudomina, kaip vizualinė priemonė – ir karpiniais galima labai daug pasakyti“, - tvirtino pedagogas, mokykloje dirbantis 21 metus, o šiemet vėl mokantis pirmokus. Paklaustas, ar pradinukų tėvai supranta, kad klasės puošyboje daug jo širdies įdėta, mokytojas Justas buvo atviras: „Per tiek metų vos vienas - kitas, šiemet vieno vaiko močiutė paklausė, ar tai - mano rankų darbas. Aš manau, kad dėl visko kaltas pašėlęs gyvenimo tempas. Argi vasarą, eidami per pušyną, parodome vaikui, kokios išlakios pušys, ar paaiškiname, kodėl jos pasvirę. Tik bėgam greičiau prie jūros, o paskui - atgal į automobilį. Taip ir mokyklos renginiuose: mamos tik savo vaiką temato – tik jį ir tefotografuoja, nors pats renginys vaikui turėtų įsiminti, kad po daugel metų jis pasakytų, kodėl buvo įdomu mokytis pradinėse klasėse“.

Tačiau pats savo namų šventėms J.Valaitis sakė neturįs tradicijos puošti karpiniais, nebent kalėdinę eglutę – snaigėmis.

• Rašyti komentarą (0)